Sorrento (Soreñtas), miestas Italijos pietuose, Kampanijoje, į pietus nuo Neapolio, Sorrento pusiasalio šiaurės vakarinėje dalyje, prie Neapolio įlankos.
Sorrento
16 100 gyventojų (2020). Žvejybos uostas. Keltai ir laivai su povandeniniais sparnais plaukioja į Neapolio, Amalfi, Positano miestus, Capri ir Ischijos salas. Vyno, alyvuogių aliejaus, citrusų produkcijos gamyba. Intarsijų dailieji amatai. Sorrento apylinkėse auginama citrinmedžiai, vynmedžiai, alyvmedžiai, riešutmedžiai. Turizmas (iš Sorrento apžvalgos aikštelių matoma Neapolis, Vezuvijus, Capri sala). Pajūrio klimato kurortas (Romos valdymo laikais Surentas). Muziejus Museo Correale di Terranova (18 a. viloje; dekoratyvusis menas, vidurinių amžių skulptūros, tapyba).
Architektūra
Išliko miesto sienos (5 a. pr. Kr., rekonstruota 1551–61, 2010), senovės Romos vilų fragmentų. Bažnyčios – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (perstatyta 15 a. pabaigoje), Šv. Antano (17 a., seniausios dalys 9–11 a., portalas, 12 a.), Madonna della Grazie (17 a.), Šv. Pauliaus (18 a.); Šv. Agnelo katedra (1440, fasadas, 1924). Veniero (13 a.), Correale (14 a.) rūmai, lodžija (15 a.).
Istorija
Manoma, įkurtas graikų, kurį laiką buvo pajungtas etruskų. Antikos laikais ilgai buvo graikų įtakoje, graikai sudarė gyventojų daugumą ir Romos imperijos laikotarpiu, bet 90 pr. Kr. miestas parėmė sukilusias italikų gentis. Nuo 420 vyskupijos centras.
Viduriniais amžiais Sorrento liko neužkariautas langobardų, priklausė Bizantijos imperijai. Šios įtakai silpnėjant visoje Italijoje Sorrento pamažu tapo savarankiškos kunigaikštystės centru, dėl įtakos dažnai kariavo su Amalfi ir Salerno. 1133 jį nukariavo normanai, miestas prijungtas prie Neapolio karalystės.
1558 nusiaubtas Osmanų imperijos laivyno, 1656 – maro epidemijos, bet liko vienu svarbiausių Kampanijos regiono miestų. 19 a. čia sparčiai plėtojosi turizmo ir prekybos verslai.
2271