sovetiniai partizãnai Lietuvojè, 1941–44 nacių okupacijos laikotarpiu viena pasipriešinimo krypčių, atstovavusi SSRS politiniams ir kariniams interesams Lietuvoje.
Dėl 1940 06 15 SSRS įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos, Lietuvos valstybės tarnautojų ir pareigūnų, patriotų persekiojimo, jų gelbėjimosi perbėgant į Vokietiją ir 1941 06 14 prasidėjusių masinių gyventojų trėmimų dauguma lietuvių nacių Vokietijos kariuomenę sutiko kaip išvaduotoją, prasidėjo 1941 antisovietinis Birželio sukilimas. Iš sovietinio ir partinio aktyvo skubiai suformuotos ir apginkluotos kelios dešimtys partizaninio tipo būrių ir grupių veržėsi į Rytus per sukilėlių kontroliuojamą teritoriją, kartais sutikdamos prasiveržusius Vokietijos karinius dalinius ir desantininkus; daugelis jų žuvo. Į SSRS spėjo pasitraukti tik apie 18–20 tūkst. žmonių (iš jų 2553 komunistai ir 2200 komjaunuolių); tai vėliau apsunkino diversinių grupių siuntimą į Lietuvą.
1941–42 sovietinių partizanų veikla buvo nesėkminga. 1941 vasarą Sovietų Sąjungos NKVD ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas iš Kalinino (dabar Tverė) per SSRS–Vokietijos karo frontą į Lietuvą pasiuntė 6 žvalgybines diversines grupes (38 žm.); jos nesugebėjo išplėtoti veiklos, beveik visi nariai žuvo arba kovą nutraukė. Ginkluotu sovietinio pogrindžio rengimu rūpinosi ir į SSRS pasitraukusi LSSR vadovybė. 1942 03 į Šiaurės ir Pietų Lietuvą atskraidintos I. S. Meskupo ir J. Daškausko vadovaujamos Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto dvi operatyvinės grupės; jų nariai (išskyrus vieną) žuvo.
Vytauto partizanų brigados vadovybė
Partizanus karui Lietuvoje nuosekliau pradėta rengti nuo 1942 pavasario. Jie buvo apmokomi SSRS kariuomenės Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos ypatingosios paskirties kuopoje ir kitose specialiose partizanų mokyklose; tam atrinkta divizijos 200 karių ir 100 į diviziją nepatekusių evakuotų asmenų. 1942 iš Lietuvoje pasilikusio komunistinio partinio ir sovietinio aktyvo ginkluoto pogrindžio ir partizanų grupės pradėjo kurtis Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytaus apskrityje, Jonavos apylinkėse ir kitur, bet jos buvo nacių likviduotos.
1942 11 Maskvoje įsteigtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ, viršininkas A. Sniečkus) 1944 07–10 veikė Vilniuje. Prie LPJŠ Maskvoje veikė partizanų mokomasis punktas (vadovas A. Kalinas). Velikije Lukų apylinkėse (Staraja Toropoje) ir Novodugine (Smolensko sr.) veikė specialios bazės; iš jų į Lietuvą vykdytos desantininkų ir ginkluotės siuntimo operacijos. Nuo 1943 pradžioje į Lietuvą siunčiamiems sovietiniams partizanams steigtos tarpinės bazės Baltarusijos teritorijoje. 1943 04 čia atskraidinta Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir LPJŠ 3 operatyvinė M. Šumausko ir G. Zimano vadovaujama grupė; 1944 ji pertvarkyta į sovietinio pogrindžio 2 vadovaujančius centrus – Lietuvos komunistų partijos Pietų ir Šiaurės sričių komitetus. M. Šumausko grupė buvo įsikūrusi Baltarusijoje (Kazėnų, nuo 1943 rudens – Naročiaus miškuose), G. Zimano nuo 1943 spalio – Rūdninkų girioje.
LPJŠ duomenimis, 1941–42 iš SSRS į Lietuvą buvo atsiųsta 181, 1943 – 150, 1944 01–05 – 24 sovietiniai partizanai. Kartu su NKVD ir SSRS kariuomenės grupėmis atsiųsta daugiau kaip 400 žm. (absoliuti dauguma – lietuviai; siekta parodyti sovietinio partizaninio judėjimo tautiškumą, į jį įtraukti daugiau vietos gyventojų), daug ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir radijo ryšio priemonių (nuo 1943 vasaros jų siųsta tonomis). Su SSRS kariuomenės užnugariu palaikantys ryšius sovietinių partizanų organizuoti vienetai (savo dislokacijos vietą dažnai keičiantys nedideli būriai arba grupės) labiausiai išplito Zarasų, Rokiškio, Utenos, Panevėžio, Biržų ir Šiaulių apskrityse, Rūdninkų girios regione veikė ir didesnės partizanų formuotės.
partizanų žeminė Rūdininkų girioje
būrio Mirtis okupantams partizanai
Didžiąją sovietinių partizanų Lietuvoje dalį sudarė rusakalbiai SSRS kariai (dažniausiai pabėgę karo belaisviai) ir vietos gyventojai, dar buvo lietuvių (desantininkai, į SSRS nespėjęs pasitraukti sovietinis ir komunistinis partinis aktyvas, komunistinių arba kairųjų pažiūrų žmonės, t. p. nacių persekiojamieji), Rūdninkų girioje ir Rytų Lietuvoje – žydų (dažniausiai pabėgę iš Vilniaus, Kauno ir kitų getų). LPJŠ 1944 duomenimis, 1941 buvo 38, 1942 – 181, 1943 1 pusmetį – 408, 2 pusmetį – 1633, 1944 04 – 2041 (rezerve – 770), 1944 05 – 2647 (rezerve – 1080) sovietiniai partizanai. LPJŠ likvidacinės komisijos duomenimis, Lietuvoje iš viso veikė 3904 partizanai, iš jų 1475 rusai, 1386 lietuviai, 676 žydai ir 367 kitų tautybių. Iš jų 2884 buvo Lietuvos gyventojai, 1020 – karo belaisviai (manoma, lietuvių skaičius padidintas, rusų – sumažintas). Lietuvių sovietinė istoriografija Lietuvos sovietinių partizanų skaičių nepagrįstai padidino.
Kariniu atžvilgiu reikšmingiausios buvo partizanų diversijos geležinkeliuose; pirminiais apibendrintais jų ataskaitų duomenimis, buvo nuversti 353 ešelonai (390 garvežių, 2037 vagonai, susprogdinti 98 tiltai; šie duomenys t. p. nepatikimi – dažniausiai nuo bėgių nuslinkdavo ir sustodavo ant pylimo tik 1 arba keli vagonai). Diversijos vykdytos ir plentuose, telegrafo linijose. Vertinga buvo ir žvalgybinė veikla. Buvo puldinėjami silpnai saugomi kariniai ir ūkio objektai, terorizuojami lietuvių pareigūnai – seniūnai, viršaičiai ir policininkai. Vokietijos baudžiamieji daliniai už partizanų įvykdytas diversijas atsakomuosius veiksmus nukreipdavo prieš gretimus kaimus: jų sudeginta apie 15 (Pirčiupiai, Miliūnai, Lazdėnai ir kiti). Partizanai gyventojų negynė. Su partizanais kovojo lietuvių policija, jai priskirti policijos (savisaugos) batalionai (žuvo 300–400 policininkų; policijos batalionai), Vokietijos žandarmerija, nuo 1943 rudens steigta kaimų ginkluota savisauga; partizanai puldinėjo tokius kaimus, Pietryčių Lietuvoje degino, žudė gyventojus (Kaniūkai, Bakaloriškės, Daržininkai ir kiti).
Lietuvoje veikė ir SSRS NKVD, Valstybės saugumo liaudies komisariato, sovietinės kariuomenės generalinio štabo, fronto štabų, baltarusių partizaninės grupės. Sovietiniai partizanai nesėkmingai kėsinosi į nacių valdomos Lietuvos pareigūnus A. T. Rentelną, H. Wulffą, P. Kubiliūną, P. Plechavičių, manoma, nužudė metropolitą Sergijų (Voskresenskį). Partizanai konfrontavo su lietuvių antinaciniu pasipriešinimu ir lenkų antinaciniu bei antilietuvišku pogrindžiu Rytų Lietuvoje, kartais čia savaime tapdavo lietuvių gynėjais nuo Armijos Krajovos teroro. Lietuvos komunistų partijos Šiaurės srities komiteto partizaninė vadovybė (M. Šumauskas, S. Apyvala ir kiti) taktikos sumetimais nuo 1944 pradžios palaikė ryšius su lietuvių antinaciniu pasipriešinimu; 1944 03 šių 2 pasipriešinimo krypčių pogrindininkai surengė bendrą nacių pareigūnų F. Ohlio ir Heinemanno sunaikinimo operaciją. Su Vokietijos okupacine valdžia sovietiniai partizanai kovojo be kompromisų. Paimti į nelaisvę jie buvo ypač žiauriai tardomi; iš viso žuvo 700–800 tokių partizanų.
Sovietiniai partizanai Lietuvoje prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos pergalės, teikė prieglobstį ir galimybę kovoti prieš nacius mirčiai pasmerktiems žydams, kitiems persekiojamiems žmonėms, kartu jų veikla Lietuvoje turėjo sukurti sovietinės valdžios regimybę ir tęstinumą, SSRS teritorines pretenzijas į Lietuvą ir jos gyventojų politinę savimonę, rengė sąlygas sovietinei reokupacijai ir sovietizacijai. Lietuvos gyventojai iš esmės sovietinio partizaninio judėjimo nepalaikė, jis buvo nesavaiminis, menkas (šiek tiek stipresnis Pietryčių ir Rytų Lietuvoje), todėl SSRS vadovybės kelti uždaviniai nebuvo įgyvendinti. Sovietiniai partizanai veikė kaip Lietuvos valstybingumo priešai, antinacionalinė jėga, nusikalstamo stalininio totalitarinio režimo atstovai ir gynėjai, jų veikla neprisidėjo prie lietuvių tautos laisvės kovos.
L: R. Zizas Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m. Vilnius 2014.
-Lietuvos sovietiniai partizanai
2574