Sóvijaus mtas, senovės lietuvių mitas. Užrašytas 1261 Malalo kronikos rusiškos redakcijos intarpe. Mite aprašomi 3 laidojimo būdai senovės Lietuvoje – žemėje, įkeliant į medį ir deginant palaikus. Pasakojama, kad Sovijus sumedžiojęs šerną, 9 jo blužnis atidavęs vaikams iškepti, bet šie jas suvalgę. Supykęs pro 9 vartus nusileidęs į pragarą. Iš ten jį susigrąžinęs sūnus ir palaidojęs. Pirmiausia įkasė į žemę, paskui įkėlė į medį, bet Sovijus vis tiek buvo nepatenkintas. Galiausiai sudegintas, pasakė miegąs kaip kūdikis lopšyje.
Dauguma mokslininkų mano, kad Sovijaus mitu buvo stengiamasi pagrįsti mirusiųjų deginimo paprotį, bet dėl pavienių mito segmentų prasmės nesutariama. A. Mierzyńskis teigė, kad mite minimas šernas buvo sumedžiotas Sovijaus šermenims, bet jo vaikai suvalgė mirusiajam skirtą dalį ir šis tada nebegalėjo patekti į mirusiųjų pasaulį be vaikų pagalbos. V. Toporovas daro prielaidą, kad Sovijaus sumedžiotas šernas reiškia saulę, o pats Sovijus esąs saulės kūrėjas. A. J. Greimas mano, kad Sovijus įvedė naujų dangaus dievų garbinimą, o užmušdamas chtoniškąjį šerną simboliškai nutraukė ryšius su chtoniškuoju pradu, kuriam atstovavo šernas. N. Vėliaus teigimu, Sovijus, sumedžiodamas šerną ne nuneigia chtoniškąjį pradą, bet pats jį įgyja ir tampa vedliu į mirusiųjų pasaulį.
20 a. pradžioje išryškėjo dvi Sovijaus mito interpretavimo kryptys: viena siekia mitą universalinti (esą mitas turi paralelių kitų religijų istorijoje, tad jį aiškinti remiantis religinėmis realijomis), kita mito atitikmenų ieško baltiškoje tradicijoje. J. Basanavičius teigė, kad mite išdėstyti migdymo būdai atitinka Lietuvoje gyvavusias laidojimo formas – žemėje, pakabinimą medyje, deginimą, Sovijų laikė pastarojo laidojimo būdo reformatoriumi. V. Toporovo teigimu, Sovijus deginimo ritualą susiejęs su dievų kultu, mirusiojo sudeginimą suprasdamas kaip auką dievams; jis pirmasis pastebėjo, kad Sovijaus mitas ir deginimo ritualas pagrindžia kultą, kurio centre – Perkūnas. N. Vėlius pabrėžė, kad Sovijaus mite mirusiųjų deginimas priešpriešinamas kitiems laidojimo būdams, kad šiam mitui artimas prūsų mitologijoje S. Grunau paskelbtas pasakojimas apie Videvutį ir Brutenį, kurie susidegino ir buvo pradėti garbinti kaip dievai. G. Beresnevičiaus nuomone, mite pragaro terminas pavartotas Hado prasme. G. Beresnevičius tyrinėjo Sovijaus mitą ir Indijos mitų apie Jamą, Sibiro šamanų mitų apie pirmąją kelionę į kitą pasaulį sąsajas.
L: G. Beresnevičius Baltų religinės reformos Vilnius 1995; I. Lemeškin Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas Vilnius 2009.