Spãlio pérversmas (1917), Spãlio socialstinė revoliùcija, Spãlio revoliùcija, Trečióji Rùsijos revoliùcija, bolševikų įvykdytas valdžios užgrobimas – iš pradžių Petrograde (1917 11 07–08, senuoju stiliumi – spalio 25–26), vėliau didesnėje Rusijos dalyje; Rusijos valstybinės valdžios perėjimo iš Laikinosios vyriausybės subolševikintoms taryboms laikotarpis.
Priežastys ir prielaidos
Po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos Rusijai reikėjo įtvirtinti demokratinę valdžios sistemą, įveikti ūkio suirutę, išspręsti požiūrio į Pirmąjį pasaulinį karą, agrarinį, tautybių, konfesinį klausimus. Buvo siūlomi du sprendimo būdai – reformistinis (demokratinis) ir revoliucinis. Pasirinkimas priklausė nuo ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų. Spręsti teko karo ir dvivaldystės sąlygomis: greta gyvavo tarybos (jose vyravo eserai ir menševikai) ir Laikinoji vyriausybė. Šalis neturėjo pilietinės visuomenės ir demokratinio gyvenimo patirties. Kadetai po Vasario revoliucijos atsisakė konstitucinės monarchijos šūkio, siekė paskelbti respubliką ir iškovoti pergalę kare, t. p. ragino visas politines jėgas vienytis prieš bolševikus. Didžiausią politinę įtaką 1917 vasarą turėjo eserai, įgiję autoritetą savo agrarine programa ir siekiu sukurti federacinę respubliką, ir menševikai.
demonstracija priešais Žiemos rūmus (Petrogradas, 1917)
Dar 1917 pavasarį bolševikai, nuo 1912 veikę kaip frakcija, atsiskyrė nuo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos ir tapo savarankiška partija RSDDP(b); menševikai savo ruožtu siekė susivienyti su bolševikais – jų nuomone, ankstesni nesutarimai dėl kovos su vienvaldyste metodų išnyko, o socialdemokratų atėjimo į valdžią galimybė atsirastų tik po kelių kapitalistinės raidos dešimtmečių.
Balandžio pradžioje padedamas Vokietijos generalinio štabo, siekiančio destabilizuoti Rusijos vidaus padėtį, per Vokietiją į Rusiją su kitais emigrantais sugrįžo V. Leninas. Jis paskelbė programinį dokumentą perversmui rengti – vadinamąsias Balandžio tezes: kvietė surengti socialistinę revoliuciją, t. y. visiškai nebendradarbiauti su Laikinąja vyriausybe ir perduoti valdžią taryboms (bolševikams iškeltas tikslas jose įsivyrauti), iškėlė demagoginį demokratinės taikos šūkį, darbininkams žadėjo leisti kontroliuoti gamybą, valstiečiams – greitai išspręsti agrarinį klausimą. Laikinoji vyriausybė ėmėsi kai kurių demokratinių priemonių: amnestavo politinius kalinius, įvedė politines laisves, panaikino tautinius ir tikybos apribojimus, mirties bausmę ir karo teismus, uždraudė kraštutinių dešiniųjų spaudą. Rusijos imperatoriaus šeima buvo suimta (1917 08 išvežta į Tobolską). Nuo 1917 05 (po vadinamosios Balandžio krizės) Laikinąją vyriausybę, be kadetų ir oktiabristų, sudarė eserai ir menševikai. Dėl anarchistų veiksmų Petrograde ir atsistatydinus kadetų ministrams, nesutinkantiems su autonomijos suteikimu Ukrainai, 07 15 kilo vadinamoji Liepos krizė. Bolševikų 07 17 Petrograde surengtoje ginkluotoje demonstracijoje, kuri reikalavo visą valdžią perduoti taryboms, dalyvavo apie 500 000 žmonių. 1917 07 21 ministru pirmininku tapo eseras A. Kerenskis, 08 06 sudaryta nauja koalicinė vyriausybė.
RSDDP(b) VI suvažiavime (08 08–16) buvo paskelbta socialistinės revoliucijos ir ginkluoto sukilimo rengimo programa. 1917 09 03 vokiečiams užėmus Rygą, kariuomenės vyriausiasis vadas L. Kornilovas, siekdamas nuversti Laikinąją vyriausybę ir įvesti karinę diktatūrą, nukreipė į Petrogradą dalį savo kariuomenės. Vadinamasis Kornilovo maištas (09 07–13) nepavyko (pirmiausia dėl to, kad kareiviai atsisakė paklusti), bet pakeitė politinių jėgų pusiausvyrą – smarkiai krito vyriausybės autoritetas. 09 01–25 valdė A. Kerenskio vadovaujama 5 asmenų Direktorija (ji 09 14 Rusiją paskelbė respublika), 10 08 sudaryta trečioji koalicinė vyriausybė. Blogėjant šalies politinei ir ekonominei padėčiai, o nuotaikoms radikalėjant, didėjo bolševikų partijos autoritetas ir įtaka, jų sąjungininkais tapo kairieji eserai ir anarchistai. 09 13 bolševikai perėmė valdžią Petrogrado, 09 18 – Maskvos tarybose.
Ginkluotas perversmas ir pirmieji bolševikų valdžios veiksmai
Siekiant sutvirtinti Laikinosios vyriausybės pozicijas ir sušvelninti politinę krizę, buvo sušauktas Demokratinis pasitarimas (09 27–10 05), į kurį savo atstovus atsiuntė tarybos, profesinės sąjungos, kariuomenės ir laivyno komitetai, tautinės ir kitos organizacijos. V. Lenino reikalavimu bolševikai 10 05 nutarė iš Demokratinio pasitarimo atšaukti savo frakciją – tai reiškė, kad jie atsisako bendradarbiauti su kitomis partijomis. Bolševikų partijos Centro komiteto 10 23 ir 10 29 posėdžiuose, nepaisant L. Kamenevo ir G. Zinovjevo, siūlančių orientuotis į parlamentinę kovą Steigiamajame susirinkime, priešinimosi, nutarta rengti ginkluotą sukilimą. Sukilimo organizatoriais tapo Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų taryba (vykdomojo komiteto pirmininkas L. Trockis) ir jo sudarytas Petrogrado karinis revoliucinis komitetas (PKRK, vadovavo kairysis eseras P. Lazimiras), kuris agitacine veikla neutralizavo Petrogrado įgulą, o 11 03 pasiskelbė jai vadovaujantis – visi įsakymai paskelbti negaliojančiais, jei jų nepatvirtina PKRK.
bolševikų kariai ir šarvuotas automobilis prie Karinio revoliucinio komiteto štabo Smolnyje (1917 lapkričio pradžia)
1917 11 06 Raudonoji gvardija, revoliuciniai kareiviai ir jūreiviai užėmė svarbiausius miesto punktus (telefono, telegrafo, geležinkelio stotis, elektrinę ir kita), 11 07 rytą PKRK kontroliavo beveik visą Petrogradą, kreipimusi Į Rusijos piliečius paskelbė Petrogrado tarybą perimant valdžią, kad perduotų ją besirenkančiam Rusijos tarybų antrajam suvažiavimui. Vadovaujant PKRK sudarytam lauko štabui, 11 07–08 naktį beveik be aukų (žuvo apie 20 žm.) užimti Žiemos rūmai ir suimta juose posėdžiaujanti Laikinoji vyriausybė, kurią gynė junkeriai ir moterų batalionas (iš viso apie 2000 karių). Petrogrado dūmos narių bandymas per rūmų šturmą surengti taikią eiseną nepavyko.
Rusijos tarybų II suvažiavimas (11 07–09), kuriame daugumą sudarė bolševikai ir kairieji eserai, išrinko naują Rusijos centro vykdomąjį komitetą (pirmininkas L. Kamenevas, nuo 11 21 J. Sverdlovas), sudarė V. Lenino vadovaujamą vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą, priėmė Taikos dekretą (siūlė visuotinę demokratinę taiką ir derybas be išankstinių sąlygų), Žemės dekretą (numatė išdalyti žemę tiems, kurie ją dirba). Rusijos tautų teisių deklaracija (11 16) skelbė visų šalies tautų lygybę, jų teisę laisvai apsispręsti dėl politinio statuso, panaikino visas tautines ir konfesines privilegijas.
1917 10 27 eserų ir menševikų kontroliuojamas Visos Rusijos geležinkelininkų profesinės sąjungos vykdomasis komitetas, grasindamas surengti visuotinį streiką ir sustabdyti geležinkelio sistemos funkcionavimą, ultimatyviai pareikalavo bolševikų vyriausybę atstatydinti, t. p. suimti perversmo organizatorius, pirmiausia V. Leniną, ir sudaryti naują neutralią vyriausybę. Po ilgų derybų 1917 12 sudaryta nauja vyriausybė, kurios pusė narių buvo kairieji eserai; V. Leninas liko vyriausybės vadovu.
Pasipriešinimas bolševikų valdžiai
revoliucinių kareivių būrys saugo užimtą telefonų stotį (1917 lapkritis)
Po Spalio perversmo suėmimo išvengęs A. Kerenskis ir generolas P. Krasnovas, atšaukę iš fronto lojalius kariuomenės dalinius, nesėkmingai bandė užimti bolševikų valdomą Petrogadą (vadinamasis Kerenskio ir Krasnovo maištas, 1917 11 08–11). Pačiame Petrograde 1917 11 10 menševikai ir dešinieji eserai (Tėvynės ir revoliucijos gelbėjimo komitetas) surengė sukilimą, kuriam vadovavo bolševikų nušalintas Petrogrado karinės apygardos vadas G. Polkovnikovas (pagrindinės pajėgos – Nikolajaus junkerių mokyklos auklėtiniai). Sukilėliams trumpam pavyko užimti telefonų stotį ir suimti kai kuriuos PKRK narius. Didžioji Petrogrado įgulos dalis prie sukilimo neprisidėjo; PKRK pajėgos netrukus perėmė iniciatyvą, 11 11 sukilimas buvo numalšintas.
Organizuočiausiai priešintasi Maskvoje – čia bolševikai buvo ne tokie radikalūs, be to, Maskvos kareivių deputatų taryboje, kitaip negu darbininkų deputatų taryboje, turėjo mažiau įtakos. 1917 11 08 vidudienį, gavę žinią apie Petrograde įvykusį perversmą, Maskvos bolševikai suorganizavo Kovos centrą. Maskvos dūma įkūrė Visuomenės saugumo komitetą, vadovaujamą dūmos pirmininko esero V. Rudnevo ir Maskvos karinės apygardos vado K. Riabcevo, kuris palaikė Laikinąją vyriausybę (pagrindinės pajėgos – kazokai ir junkeriai). Tą pačią dieną buvo išrinktas Maskvos tarybų karinis centras – karinis revolicinis komitetas (MKRK), palaikantis Petrogrado perversmą (MKRK sudarė 4 bolševikai ir 3 kitų partijų atstovai, šie dėl nesutarimų su bolševikais po 2 d. iš komiteto išėjo). MKRK rėmėsi bolševizuotais kariniais daliniais, darbininkais raudongvardiečiais; agresyviausia ir ištikimiausia jo pajėgų dalis buvo 1917 vasarą fronte pulti atsisakę ir Dvinske (dabartinis Daugpilis) suimti kareiviai, kuriuos vėliau išlaisvino Maskvos taryba. Jiems priešinosi apie 20 000 karingai nusiteikusių junkerių. 1917 11 10 junkeriai be mūšio užėmė Kremlių ir nuginklavo jame įsitvirtinusius bolševikus. MKRK kvietimu Maskvoje prasidėjo visuotinis politinis streikas, gausesnės bolševikų pajėgos blokavo Maskvos centrą. Įvairiose miesto vietose vyko ginkluoti susirėmimai. 1917 11 11 miesto centre atsirado barikadų, apkasų. Sudarytos laikinos paliaubos: abi pusės, laukdamos pagalbos, įsipareigojo sudėti ginklus, paleisti MKRK ir Visuomenės saugumo komitetą, sudaryti vieną demokratinę tarybą.
Netrukus mūšiai atsinaujino ir tęsėsi iki 1917 11 15. Junkeriai, gausesnes pajėgas turinčių bolševikų pamažu išstumti iš svarbiausių gynybos punktų, įsitvirtino Kremliuje. 1917 11 14 bolševikai pradėjo apšaudyti Kremlių, kitą dieną pagalbos iš niekur nesulaukę junkeriai pažadėjus neliečiamybę kapituliavo. Maskvos mūšiuose žuvo apie 1000 žmonių. Bolševikų šalininkai buvo palaidoti kolektyviniuose kapuose Raudonoje aikštėje prie Kremliaus sienos – tai davė pradžią nekropoliui (žuvę junkeriai palaidoti kitose kolektyvinėse Maskvos kapinėse). Būtent per Maskvos mūšius bolševikų ginkluoti priešininkai pirmą kartą pavadinti Baltąja gvardija. Dalis šių baltagvardiečių vėliau persikėlė prie Dono ir tęsė ginkluotą antibolševikinį pasipriešinimą. Bolševikų valdžiai pasyviai, boikotuodami tarnybą, priešinosi daugybė Maskvos ir Petrogrado inteligentų, tarnautojų.
Sovietų valdžios įsitvirtinimas
Iki 1918 pavasario sovietų valdžia įsitvirtino didžiojoje Rusijos teritorijos dalyje. Valdžia dažniausiai buvo perimama taikiai (ginkluota kova vyko tik 15‑oje iš 84 gubernijų centrų), nes 1917 pabaigoje bolševikai buvo remiami radikaliai nusiteikusių pramonės centrų gyventojų ir daugumos kareivių, reikalaujančių greitai baigti karą. Pirmieji sovietų valdžios dekretai padidino bolševikų įtaką valstiečiams. Centriniame pramonės regione vietos tarybos faktiškai perėmė valdžią dar iki Spalio perversmo, vėliau tik juridiškai įteisino savo padėtį. Kai kur ginkluoti bolševikų būriai, atsiųsti iš Petrogrado ir Maskvos, nesunkiai numalšino silpną priešinimąsi. Ten, kur daugiau įtakos turėjo eserai (Centrinis juodžemio regionas, Pavolgis), priešintasi iki 1918 02. Kariuomenė sovietų valdžią pripažino pamažu. Jau 1917 11 07 Vakarų fronte suformuotas karinis revoliucinis komitetas sužlugdė bandymą nuversti bolševikų valdžią; fronto vadas buvo nušalintas, Minske tą pačią dieną išrinktas naujas vadas bolševikas. Pietvakarių, Rumunijos ir Kaukazo frontuose sovietų valdžia buvo pripažinta 1918 pradžioje. Kazokų regionai (Orenburgas, Kubanė, Astrachanė ir kt.) sovietų valdžios nepripažino. 1917 12 Novočerkasske kovai su bolševikais buvo suformuota Savanorių kariuomenė.
1918 01 05 bolševikų kontroliuojamas Rusijos centro vykdomasis komitetas paskelbė Rusiją Sovietų Federacine Socialistine Respublika (RSFSR). 1918 01 06 susirinkęs Steigiamasis susirinkimas (išrinktas 1917 11 12; bolševikai negavo ir 20 % vietų, vyravo eserai ir menševikai) jau kitą dieną buvo bolševikų paleistas, nes atsisakė pripažinti Išnaudojamosios liaudies deklaraciją ir pirmininku išrinko eserą V. Černovą.
Spalio perversmu Rusija atsisakė kapitalistinio raidos kelio. I pasaulinio karo ir gilios valstybingumo krizės sąlygomis utopiniai bolševikų šūkiai atitiko masių lūkesčius ir tai atnešė jiems pergalę. Spalio perversmas nutraukė Rusijos demokratinę raidą, suskaldė buvusios Rusijos imperijos gyventojus į bolševikų priešininkus ir šalininkus; prasidėjo Rusijos pilietinis karas (1917–22), kurį laimėję bolševikai sukūrė beveik 7 dešimtmečius gyvavusią totalitarinę valstybę – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą.
Lietuviai
Spalio perversmo įvykiai daugiausia palietė lietuvius, gyvenančius Rusijoje. Per I pasaulinį karą iš Lietuvos į Rusiją pasitraukė apie 300 000 žmonių, mobilizuota apie 64 000 vyrų. 1916–17 pradėjo aktyviau veikti lietuviai bolševikai. Kūrėsi RSDDP(b) lietuvių bolševikų partijos skyriai. Iš emigracijos, kalėjimų ir tremties grįžo lietuviai revoliucionieriai V. Kapsukas, Z. Angarietis, J. Janonis, K. Giedrys. Petrograde pradėta leisti pirmasis lietuvių komunistų laikraštis Tiesa, Rygoje – Vilnis. Bolševikai tarp lietuvių darbininkų ir karių platino komunistinę literatūrą, kvietė į mitingus, demonstracijas. Žymiausi oratoriai buvo Z. Angarietis, J. Dumša, I. Krasauskas (Žemutiniame Naugarde), G. Liutkevičius, B. Matusevičius (Voroneže), J. Opanskis (Petrograde), K. Požela (Dorpate, dabar Tartu), V. Rekašius (Maskvoje), K. Rimša (Rygoje), J. Vitkauskas (Jekaterinoslave, dabar Dniepropetrovskas).
Lietuviai bolševikai kovojo prieš kitas lietuvių politines partijas, skelbiančias siekius atkurti nepriklausomą nuo Rusijos Lietuvą, prieš pastangas sutelkti lietuvių kareivius į nacionalinius pulkus, bolševikų paveikti kai kurie kariai jau po Spalio perversmo įstojo į Raudonąją gvardiją. RSDDP(b) suvažiavime 1917 07–08 dalyvavo lietuviai bolševikai V. Kapsukas, Z. Angarietis, J. Opanskis ir K. Rimša, pranešta, kad Rusijoje yra apie 2000 lietuvių bolševikų. Vėliau buvo sudarytas RSDDP(b) lietuvių sekcijų centro biuras (Z. Angarietis, J. Dumša, V. Kapsukas). Veikė 12 sekcijų, perversmo išvakarėse vyko susirinkimai dėl ginkluoto sukilimo plano. Žiemos rūmus šturmavo nemažai lietuvių – A. Aleksiūnas, J. Baltrūnas, B. Jusius, P. Kirstukas, B. Latvinas, S. Mickevičius, M. Miliauskas, A. Penkaitis. Sukilime Petrograde dalyvavo kariai P. Bieliauskas, A. Karosas, A. Kulys, J. Pajarskis, V. Penkaitis, J. Repšys, M. Sarpalius.
Rusijos tarybų antrajame suvažiavime (11 07–08) dalyvavo V. Kapsukas, darbininkai N. Kavaliukas, J. Kovalskis, E. Petniūnaitė‑Viliūnienė, E. Tautkaitė. Visoje šalyje bolševikai, versdami vietinę valdžią, didesniuose miestuose kūrė lietuvių kovines draugoves. Lietuvių karininkų sąjungai (įsteigta 1917 06 Petrograde) nusprendus, kad jos sukurti lietuvių kariniai daliniai Rusijos politiniuose įvykiuose nedalyvaus, sąjungos nariai bolševikai (vadovas R. Rasikas) ėmė žlugdyti organizaciją, 1918 02 ją panaikino. 1918 02 Tautybių reikalų liaudies komisariato Lietuvos reikalų komisaras V. Kapsukas Voroneže pradėjo kratas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto narių namuose, suėmė M. Yčą, J. Vokietaitį ir kitus narius, uždarė lietuviškus laikraščius. Lietuviai surengė protesto mitingą, reikalavo paleisti suimtuosius; bolševikai mitingo organizatorius areštavo, paskui paleido. Vėliau į Lietuvą grįžę lietuviai bolševikai prisidėjo prie Lietuvos Sovietų Respublikos kūrimo (1918 12). Didžioji dalis lietuvių karo pabėgėlių ir karių grįžo į nepriklausomą Lietuvą nepasidavę bolševikų agitacijai.
L: M. Hildermeier Die Russische Revolution 1905–1920 Frankfurt 1989; E. Acton Rethinking the Russian Revolution London 1990; R. Pipes A Concise History of the Russian Revolution New York 1996; N. Werth 1917: la Russie en révolution Paris 1997; T. Coates The Russian Revolution, 1917 London 2000.
1088