Spãlio septynióliktosios manifèstas, Spãlio manifèstas, Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II manifestas, paskelbtas 1905 10 30 (pagal senąjį kalendorių – 10 17).
Manifestą, parengtą S. Vittės, paskelbti paskatino 1905–07 revoliucijos įvykiai, pirmiausia Spalio visuotinis politinis streikas, kuriame dalyvavo apie 2 mln. žmonių. Siekdamas nuraminti visuomenę Nikolajus II padarė nuolaidų: pažadėjo žodžio, spaudos, sąžinės, susirinkimų, draugijų ir sąjungų kūrimo laisvę, asmens neliečiamybę, be to, numatė įvesti rinkimų teisę visiems pilnamečiams vyrams, įsteigti Valstybės Dūmą, turinčią įstatymų leidžiamąją funkciją.
Po kelių dienų reformuota Ministrų taryba (pirmininkas S. Vittė) paskelbė politinių kalinių amnestiją, sušvelnino cenzūrą, pradėjo rengti rinkimų įstatymą (priimtas 1905 12).
Manifestas, pirmą kartą apribojęs vienvaldystę, sudarė sąlygas Rusijoje formuotis parlamentinei sistemai: 1906 05 susirinko pirmoji Valstybės Dūma, bet pagal 1906 04 Nikolajaus II patvirtintus Pagrindinius valstybės įstatymus (atitiko Konstituciją) jos įgaliojimai, palyginti su manifesto numatytais, buvo riboti – imperatorius pasiliko sau teisę skirti ministrą pirmininką ir vyriausybę, vadovauti užsienio politikai. Manifesto paskelbtas politinės santvarkos reformas parėmė nemažai nuosaikiųjų liberalų, kurie susibūrė į Spalio septynioliktosios sąjungą (oktiabristai; Spalio septynioliktosios manifestas tapo jų politinės programos pagrindu). Susikūrė ir kitų legalių politinių partijų: monarchistai įkūrė Rusų tautos sąjungą (juodašimčiai), kairieji liberalai – Konstitucinę demokratinę partiją (kadetai). Galimybę veikti legaliai įgijo ir bolševikai; jie Spalio septynioliktosios manifestą vadino carizmo manevru, siekiančiu suskaldyti revoliucines jėgas.
spaudoje paskelbtas Spalio septynioliktosios manifesto tekstas (Vedomosti Spb gradonačial′stva 1905 10 18)
2271