spalvótoji knygà, įvairiose šalyse leidžiamų politinių dokumentų teminis rinkinys. Rinkinys ar rinkinių serija pavadinama pagal viršelio spalvą (leidžiant seriją ji nekinta), šis pavadinimas ne visada būna oficialus. Būna baltosios, raudonosios, mėlynosios, oranžinės ir kitokios knygos. Retesniais atvejais spalvotosiomis knygomis vadinami ir nevyriausybinių organizacijų dokumentų rinkiniai.
Pirmoji spalvotoji knyga (mėlynoji knyga) 1624 išleista Anglijoje; tai buvo Parlamentui skirti vyriausybės diplomatinio susirašinėjimo ir įvairių parlamentinių komisijų dokumentų rinkiniai (dėl to ir 21 a. Parlamento dokumentų rinkiniai dažniausiai vadinami mėlynąja knyga). Vėliau Anglijoje atsirado baltosios knygos, dažniausiai skirtos vidaus politikai.
Kitose šalyse spalvotosios knygos sistemingai pradėtos leisti 19 a. 7 dešimtmetyje: 1861 – Prancūzijoje (geltonosios knygos) ir Italijoje (žaliosios knygos), 1868 – Austrijoje-Vengrijoje (raudonosios; užsienio prekybos klausimais – rudosios), 1870 – Vokietijoje (baltosios; daugiausia kolonijų klausimais).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje raudonosios knygos pradėtos leisti Turkijoje ir Ispanijoje, žaliosios – Bulgarijoje, Rumunijoje, Meksikoje, Brazilijoje, pilkosios – Belgijoje, Danijoje, Japonijoje, baltosios – Čekoslovakijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, oranžinės – Olandijoje, mėlynosios – Serbijoje, Švedijoje. Vėliau pagal analogiją atsirado ir kitokių spalvotųjų knygų, pvz., Komunizmo juodoji knyga, Kapitalizmo juodoji knyga, Rudoji kyga (apie dešinįjį radikalizmą), techninei dokumentacijai skirtų raudonųjų knygų.
Europos Komisija nuo 1984 leidžia žaliąją knygą (konkrečiai veiklos sričiai skirti diskusiją skatinantys oficialūs dokumentai, kuriuose atsispindi privačių asmenų ar įvairių organizacijų siūlymai), nuo 1985 – Baltąją knygą (Europos Komisijos oficialūs pasiūlymai konkrečioje srityje).
baltoji knyga; raudonoji knyga; mėlynoji knyga; oranžinė knyga; žalioji knyga; juodoji knyga; geltonoji knyga; pilkoji knyga, rudoji knyga