spañguolė (Oxycoccus), erikinių (Ericaceae) šeimos augalų gentis. 3 rūšys. Spanguolė paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, daugiausia vidutiniškai šilto, vėsaus ir šalto klimato srityse. Kartais spanguolės gentis priskiriama prie šilauogės (Vaccinium) genties ir laikoma jos pogenčiu (subgenus Oxycoccus). Daugiametis visžalis augalas laibu, sumedėjusiu, gulsčiu ir pagulusiu, 5–20 cm aukščio ir 2 m ilgio stiebu. Lapai smulkūs, standūs, lancetiški arba plačiai lancetiški. Žiedai pažastiniai, po vieną arba kelis išaugę ant ilgų žiedkočių. Vainikėlis keturskiltis, rausvas. Vaisius – kiaušiniška arba rutuliška raudona sultinga uoga. Auga aukštapelkėse ir tarpinėse pelkėse, pelkiniuose miškuose, kartais žemapelkėse, rūgščiame dirvožemyje.
žydinčios spanguolės
Didžiausią reikšmę turi stambiauogė spanguolė (Oxycoccus macrocarpos), auginama plantacijose Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje. Uogos vartojamos šviežios arba perdirbtos. Paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris) auginama gana retai, jų uogos dažniausia renkamos gamtoje. Uogose gausu organinių rūgščių, vitaminų, mineralinių junginių, flavonoidų, raugų. Šviežios uogos ir iš jų pagaminti preparatai naudojami medicinoje. Lietuvoje 2 rūšys. Paprastoji spanguolė pelkėse dažna. Smulkiauogė spanguolė (Oxycoccus microcarpus) gana reta. Soduose ir plantacijose auginama stambiauogė spanguolė.
stambiauogė spanguolė
849