Spárta (Spartē), Lakedaimònas (Lakedaimōn), iš pradžių senovės graikų polis Euroto (dabartinis Evrotas) upės lygumoje (Lakonija), vėliau, 6–5 a. pr. Kr. – valstybė, apėmusi Peloponeso pusiasalio pietinę dalį (Lakoniją, Meseniją, Kinuriją).
Sparta, kaip dorėnų gyvenvietė, atsirado (tikriausiai sinoikizmo būdu iš achajų ir dorėnų bendruomenių) 10–9 a. pr. Kr. prie Euroto upės vidurupio. 8 a. antroje pusėje ji užkariavo Mesenijos (Mesenijos karai), 6 a. – Kinurijos sritį.
Žemėvalda ir visuomenė
Lakonijos ir naujai užkariautos žemės buvo laikomos valstybės nuosavybe. Pasak padavimo, žemė buvo padalyta į 9 ar 10 tūkstančių lygių didesnių sklypų (klerų) pagal spartiatų – vyrų karių ir visateisių piliečių skaičių. Klerus buvo galima paveldėti be teisės parduoti arba skaidyti. Apdirbdavo prie jų priskirti pavergti užkariautų žemių gyventojai (helotai); jie prieš spartiatus dažnai sukildavo. Kiti priklausomi čiabuviai perioikai (nevisateisiai asmens laisvę turintys kai kurių polių gyventojai) vertėsi amatais ir prekyba. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė (auginta vynmedžiai, alyvmedžiai, javai). Reformos apribojo gimininės diduomenės įtaką. Spartiatai ūkine veikla nesivertė. Nuo 7 metų jie buvo rengiami karo tarnybai, kurią dažniausiai ėjo beveik iki senatvės. Spartiatų bendruomenė rėmėsi kariniu muštru, taikos ir karo metais ji mažai kuo skyrėsi. Karyba darė didelę įtaką Spartos socialiniam ir politiniam gyvenimui.
Valdymas
Sparta buvo karinis aristokratinis (oligarchinis) polis, ekonomiškai atsilikusi agrarinė šalis. Aukščiausioji valdžios institucija formaliai buvo laikomas tautos susirinkimas (apela), valdymo – du karaliai (bazilėjai) iš Euripontidų ir Agidų dinastijų. Jie vadovavo kariuomenei, atlikdavo kai kurias žynių funkcijas. Apelos ir bazilėjų veiklą kontroliavo seniūnų taryba (gerusija), sprendžianti svarbiausius vidaus ir užsienio politikos klausimus. Tikriausiai 8 a. viduryje atsirado apelos renkama aukščiausioji kontrolės institucija – eforų kolegija.
Spartos akropolio liekanos
Hegemonijos laikotarpis
6 a. antroje pusėje Sparta, siekdama vyrauti Graikijoje, suorganizavo Peloponeso sąjungą ir pradėjo jai vadovauti, stengėsi išplėsti įtaką už Peloponeso ribų. Prasidėjus graikų–persų karams (500–449 pr. Kr.) ji tapo formaliu Graikijos polių gynybinės sąjungos vadovu. Spartos laivynas buvo nedidelis, todėl mūšiams persimetus į jūrą ji turėjo užleisti vadovavimą Atėnams. 478 ar 477 Sparta su sąjungininkais iš Graikijos polių gynybinės sąjungos išstojo.
Spartos ir Atėnų vadovaujamų sąjungų ekonominiai, politiniai ir socialiniai prieštaravimai sukėlė 431–404 Peloponeso karą. Spartos vadovaujama Peloponeso sąjunga nugalėjo Atėnų vadovaujamą Delo sąjungą ir tapo bendra graikų polių sąjunga. Sparta grubiai kišosi į polių vidaus reikalus, vergovinę demokratinę santvarką keitė oligarchine, nuolaidžiavo Persijai. Pralaimėję poliai buvo priversti mokėti didelius mokesčius. Įsitvirtinusi Graikijoje Sparta įsitraukė į karo veiksmus Mažojoje Azijoje: 396 kariavo su Persija, 396 ir 394 surengė žygius į Frigiją, 395 – į Lidiją. Prieš Spartą susidarė graikų polių koalicija (įėjo Atėnai, Korintas, Tėbai, Argas), kuri pradėjo su ja Korinto karą (395–387 pr. Kr.). 387 ar 386 Persijos iniciatyva buvo sudaryta Antalkido taika, kuri Graikijoje trumpam atkūrė Spartos hegemoniją ir panaikino graikų laimėjimus, pasiektus per graikų–persų karą.
Įtakos praradimas
Spartai ėmus tvarkyti visos Graikijos bendrus reikalus, ji tapo atviresnė. Apie 400 priimtu įstatymu buvo leista žemę ir kitą turtą dovanoti, užrašyti testamentu, faktiškai buvo įteisinama privati žemės nuosavybė. Apie 4 a. pr. Kr. vidurį beveik visa žemė Spartoje priklausė 100 šeimų, visateisių spartiatų skaičius sumažėjo iki 700. Vidaus krizė nusilpnino Spartos politinę ir karinę galią. 379 sukilę Tėbų gyventojai išvijo Spartos įgulą ir nuvertė oligarchinį režimą. 378 ar 377 kovai su Sparta susikūrė Atėnų antroji jūrų sąjunga (vyravo Atėnai ir Tėbai). 376 Spartos laivynas pralaimėjo atėniečiams prie Nakso, 375 – prie Akarnanijos krantų. 371 Leuktrų, 362 Mantinėjos mūšyje Spartos kariuomenę sumušė tėbiečiai ir jų sąjungininkai. Po šių pralaimėjimų Peloponeso sąjunga iširo, Sparta prarado Meseniją ir virto antraeile valstybe. 4 a. pr. Kr. viduryje Spartoje sustiprėjo Makedonijos įtaka. Karalius Agidas III (valdė 338–331), gavęs finansinę ir karinę paramą iš Persijos, pradėjo kovą su Makedonija, bet pralaimėjo. 337 Sparta buvo priversta pripažinti Makedonijos hegemoniją.
Helenizmo ir Romos laikotarpis
Helenizmo laikais (3–2 a. pr. Kr.) Spartoje sustiprėjo įvairių sluoksnių kova dėl žemės. Karaliai Agidas IV (valdė 245 ar 244–241) ir Kleomenas III (valdė 235–222), remdamiesi laisvąja varguomene, mėgino padaryti radikalių ekonominių, socialinių reformų, bet dėl stambiųjų žemvaldžių priešinimosi, Achajų sąjungos ir Makedonijos karinio įsikišimo jos neįsitvirtino. Per vadinamąjį Sąjungininkų karą (220–217 pr. Kr.) Sparta priklausė Aitolijos sąjungai ir kariavo su Makedonija bei Achajų sąjunga. Tironas Nabis (valdė 207–192 pr. Kr.), siekdamas Spartą sustiprinti, vėl pradėjo radikalias ekonomines ir socialines reformas: susidorojo su kai kuriais oligarchais, jų žemes išdalijo bežemiams spartiatams ir helotams, šiems suteikė piliečių teises. Padaugėjus piliečių sustiprėjo Spartos kariuomenė; tai išgąsdino jos kaimynus. Įsikišus Achajų sąjungai ir Romai, reformos buvo panaikintos, o Spartoje vėl atkurta oligarchinė santvarka.
146 pr. Kr. Spartą, kaip ir visą Graikiją, užkariavo Roma, bet ji išsaugojo kai kurias laisves. Nuo 27 pr. Kr. Sparta priklausė Romos sukurtai Achajos provincijai.