Spartãko sukilmas (74–71 pr. Kr.), senovės Romos vergų sukilimas.
Vadovavo iš Kapujos gladiatorių mokyklos su maždaug 70 bendraminčių į Vezuvijų pabėgęs Spartakas. Netrukus prie sukilėlių prisidėjo daug pabėgusių vergų ir laisvųjų nuomininkų.
Iš Kampanijos sukilimas persimetė į gretimas sritis. Romėnų pavyzdžiu pertvarkyta kariuomenė (apie 70 000 karių) ėmė žygiuoti į Apulijos ir Lukanijos sritis, nugalėjo dvi Romos konsulų armijas, Adrijos pajūriu nukeliavo į Cizalpinę Galiją ir 72 pr. Kr. prie Mutinos (dabar Modena) sumušė prokonsulo Kasijaus kariuomenę. Manoma, Spartakas ketino išvesti sukilėlius (dauguma jų buvo kitataučiai) iš Italijos.
Kilus nesutarimams (vietiniai nenorėjo palikti tėvynės) sukilėliai pasuko į pietus. Pasiekę Messinos sąsiaurį sukilėliai nerado žadėtų Kilikijos piratų laivų ir negalėjo, kaip buvo planuota Spartako, persikelti į Siciliją. Atgal kelią užkirto Kraso įsakymu per sąsmauką iškastas 55 km ilgio ir 4,5 m pločio įtvirtintas griovys. Sukilėliai įtvirtinimus pralaužė, bet 2/3 jų žuvo.
Vėl surinkęs apie 70 000 sukilėlių Spartakas juos vedė į Brundizijų – ketino prasiveržti į Graikiją. 71 pr. Kr. pavasarį prie Apulijos ir Lukanijos ribos Kraso kariai sukilėlius įveikė. Mūšyje žuvo ir pats Spartakas. Apie 6000 paimtų į nelaisvę sukilėlių buvo nukryžiuoti išilgai Apijaus kelio. Pompėjaus Didžiojo kariuomenė sumušė dar apie 6000 sukilėlių, besitraukiančių į šiaurę.