specialeji póreikiai, specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ar nepalankių aplinkos veiksnių. Neįgaliam ar senatvės pensinio amžiaus sulaukusiam asmeniui nustatomi sveikatos priežiūros, higienos, buities, asmeninio ir visuomenės gyvenimo, ugdymo (ypač neįgaliems vaikams), darbinės veiklos ir kiti specialieji poreikiai. Skiriamos 3 pagrindinės grupės: techninės pagalbos priemonės (tikslinės kompensacijos), finansinės pagalbos priemonės (įvairios išmokos) ir socialinės paslaugos (pagalba namuose, dienos centrai ir kita).
LIETUVOJE Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2004) skiria 4 bendruosius pirminius specialiuosius poreikius: nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, transporto išlaidų kompensacijos. Vienam asmeniui gali būti nustatomas tik vienas specialusis poreikis, nustačius nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialųjį poreikį gali būti nustatytas ir lengvojo automobilio įsigijimo bei jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos specialieji poreikiai. Teisę į poreikių nustatymą turi šalies piliečiai ir joje nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravę asmenys. Teisės į poreikius siekiantis (ar jam atstovaujantis) asmuo turi kreiptis į savo asmens sveikatos priežiūros įstaigos šeimos gydytoją, kuris įvertina, ar asmens sveikatos būklė atitinka specialiųjų poreikių kriterijus, siunčia asmenį į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atitinkamą teritorinį skyrių. Kai kuriuos specialiuosius poreikius (dažniausiai socialinių paslaugų) nustato savivaldybės sudaryta komisija, kitus (dažniausiai nuolatinės slaugos ir priežiūros, pagalbinių techninių priemonių) – pirminių sveikatos priežiūros centrų (poliklinikų) gydytojai.