specialióji psichològija, oligofrenopsichològija (oligo… + gr. phrēn – protas + psichologija), psichologijos šaka, tirianti sutrikusios (dėl įgimtų ar įgytų nervų sistemos pažeidimų) psichikos žmones. Tiria aklų ir silpnaregių (tiflopsichologija), kurčių ir neprigirdinčių (surdopsichologija), protiškai atsilikusių (oligofrenopsichologija) žmonių, lėtesnės psichikos raidos ar sutrikusios kalbos vaikų psichiką. Apima surdotechniką ir tiflotechniką. Susijusi su neuropatologija, patofiziologija, patopsichologija, genetika, ortopedija, bendrąja psichologija ir pedagogika, kalbotyra. Specialioji psichologija, kaip ir specialioji pedagogika (tiflopedagogika, surdopedagogika, oligofrenopedagogika ir kitos), yra kompleksinis mokslas. Nustatyta, kad pirminis defektas (pvz., kurtumas) sukelia antrinius psichikos raidos pokyčius – keičiasi žmogaus požiūris į gyvenimą, santykiai su kitais žmonėmis, mąstymas, suvokimas ir kita. Remiantis specialiosios psichologijos duomenimis kuriama anomalios psichinės raidos žmonių mokymo ir auklėjimo sistema, vyksta jų profesinis konsultavimas, profesinis orientavimas ir profesinė atranka.
Specialioji psichologija ir specialioji pedagogika 20 a. 7–8 dešimtmetyje Vakarų šalyse (Lietuvoje – atkūrus nepriklausomybę) pakeitė defektologiją. Defektologijos pradmenų atsirado 17 a. (J. A. Komenský), savarankišku mokslu ji tapo 18–19 amžiuje.
LIETUVOJE specialiosios psichologijos problemas tiria Vilniaus universiteto Spececialiosios psichologijos laboratorija (įkurta 1973), Šiaulių universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas. 1996 Vilniuje įsteigtas Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras plėtoja specialiosios psichologijos, specialiosios pedagogikos ir socialinės pedagogikos pagalbos teikimo sistemą šalyje, vykdo jos stebėseną, leidžia specialiosjo ugdymo leidinius ir teikia metodinę pagalbą savivaldybių pedagogikos ir psichologijos tarnyboms.