specialùsis ùgdymas, neįgalijų mókymas, specialiųjų poreikių asmenų (vaikų ir suaugusiųjų, dėl įgimtų ir įgytų sutrikimų turinčių ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese ir visuomenės gyvenime) mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias.
Specialiojo ugdymo turinys
Apima specialiųjų poreikių asmenų ankstyvąjį, ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį lavinimą, profesinį mokymą, aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, papildomąjį ugdymą. Specialiojo ugdymo tikslas – padėti specialiųjų poreikių asmenims suvokti bendrąsias vertybes, rengti juos savarankiškam gyvenimui, teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą, garantuoti lygias teises įgyti išsilavinimą, profesiją, sudaryti tęstinio švietimo galimybes, sąlygas lavintis bendrojo ugdymo įstaigose. Specialiųjų poreikių asmenys ugdomi valstybinėse, savivaldybių ir privačiose visų tipų bendrojo ir specialiojo ugdymo, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose. Asmenys, negalintys lankyti švietimo įstaigų, ugdomi namuose.
Raida
Specialiojo ugdymo ištakos siekia senovės Graikiją (aklieji mokyti pagal specialiąją programą). Aristotelis veikale Apie sielą (De Anima, lietuviškai 1959) teigė, kad kurčnebylystė turi įtakos vaikų protiniams gebėjimams ir pažintinei veiklai, todėl būtini specialiojo ugdymo ir mokymo metodai. 12 metų mokymo programa akliesiesiems 10 amžiuje buvo parengta al Azharo universitete Egipte. Senovės Romoje kurtieji buvo laikomi pamišėliais ir silpnapročiais. Viduramžiais Bažnyčia teigė, kad kurčiam vaikui atimta kalba už tėvų nuodėmes, todėl jis turi būti atskirtas nuo visuomenės. Renesanso epochoje humanistinės pažiūros skatino mokslininkus tyrinėti specialiųjų poreikių asmenų problemas, pritaikyti teorines žinias juos mokant. 15–18 amžiuje specialiųjų poreikių asmenys buvo mokomi individualiai (dažniausiai juos mokydavo vienuoliai ir patys tėvai). Pirmosios specialiojo ugdymo įstaigos atsirado 18 amžiuje Prancūzijoje. 1775 prancūzų kunigas Ch. M. de l’Épée Paryžiuje įsteigė pirmąją pasaulietinę kurčiųjų mokyklą, prancūzų tiflopedagogas V. Haüy 1784 – Nacionalinį jaunų aklųjų institutą. 18–19 amžiuje specialiojo ugdymo įstaigos įkurtos Airijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje, Vokietijoje. 1865 Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtas aukštesnysis ir aukštasis specialiųjų poreikių asmenų mokymas, įsteigtos kelios kolegijos ir skyriai prie universitetų. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje specialiojo ugdymo įstaigos pradėjo veikti Azijoje, Pietų Amerikoje, Šiaurės Afrikoje, Australijoje.
Specialusis ugdymas Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji kurčiųjų mokykla 1805 įkurta Vilniuje (veikė trumpai). 1823 prie Vilniaus universiteto įkurtas Kurčiųjų institutas (veikė iki 1833). 1927 P. Daunio iniciatyva įsteigtas Kauno aklųjų institutas (1941 pertvarkytas į Kauno aklųjų mokyklą; aklųjų mokykla). 1940 SSRS okupavus Lietuvą įvesta sovietinė švietimo sistema. Specialiųjų poreikių asmenys buvo mokomi tik bendrojo lavinimo specialiosiose mokyklose (dauguma jų buvo internatinės) pagal specialiuosius planus ir programas; baigusieji galėjo studijuoti aukštosiose mokyklose.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal Specialaus ugdymo įstatymą (1999, nauja redakcija 2011) specialusis ugdymas yra Lietuvos švietimo dalis, apimanti visus mokymo lygmenis. Ugdymosi specialieji poreikiai (pagalbos ir paslaugų reikmė) skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius. Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo formos – visiška ar dalinė integracija, ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose arba namuose. Specialiojo ugdymo įstaigos priima turinčius didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalinčius lankyti bendrojo ugdymo įstaigų asmenis, padeda jiems pasirengti ugdymuisi bendrojo ugdymo įstaigoje, teikia metodinę pagalbą tų įstaigų pedagogams, tėvams (globėjams). Vaikams (nuo gimimo iki 3 metų) ankstyvoji specialioji pedagoginė pagalba teikiama namuose, šeimynose, vaikų globos, sveikatos priežiūros įstaigose ir kitose institucijose. Ikimokyklinio amžiaus vaikai (3–6/7 metų) ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendrosiose ar specialiosiose grupėse, specialiojo ikimokyklinio ugdymo ir kitose specialiojo ugdymo įstaigose. Vaikai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į tam tikrą specialiąją įstaigą, gali būti ugdomi šių įstaigų savaitinėse grupėse arba jiems suteikiama specialioji pedagoginė pagalba. Bendrojo lavinimo specialiųjų poreikių moksleiviai ugdomi visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose ar specialiosiose klasėse, specialiosiose mokyklose, profesinėse mokyklose pagal atitinkamo pagrindinio profesinio mokymo pakopą (moksleiviai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į specialiąją mokyklą ar kitą specialiąją ugdymo įstaigą, turi teisę nemokamai gyventi bendrabutyje). Specialiųjų poreikių moksleivių mokymosi trukmė gali būti 1–2 metais ilgesnė negu bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Mokoma bendrųjų ir specialiųjų dalykų pagal Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytus mokymo planus, bendrąsias ir specialiąsias programas. Profesinį ir aukštąjį mokslą specialiųjų poreikių asmenys gali įgyti profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose ir kursuose, specialiosiose profesinio mokymo įstaigose, specialiųjų mokyklų profesinio lavinimo skyriuose, aukštosiose mokyklose (į jas priimami pirmumo tvarka). Egzaminai laikomi pagal nustatytus reikalavimus, jei asmuo pageidauja, egzaminų organizavimo tvarka pritaikoma pagal jo specialiuosius poreikius. Specialiąją pedagoginę, psichologinę ir socialinę pagalbą teikia bendrojo ugdymo įstaigų specialiojo ugdymo komisijos, pedagoginės psichologinės tarnybos, sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios tarnybos, specialiojo ugdymo įstaigos.