spektrinės klasės
spèktrinė klãsė, žvaigždės temperatūrinis parametras, nustatomas iš jos spektro charakteristikų – atomų ir jonų sugerties linijų bei molekulių sugerties juostų tamsio. Tam tikros sugerties linijos būdingos tik tam tikram temperatūrų intervalui, todėl spektrinė klasė yra objektyvus žvaigždės fotosferos temperatūros rodiklis, kuris parodo fotosferos jonizacijos (atomų sužadinimo) laipsnį. Išskiriamos 7 pagrindinės spektrinės klasės – O, B, A, F, G, K ir M, paeiliui jos atitinka žemėjančią temperatūrą. Kiekviena spektrinė klasė dar dalijama į 10 poklasių, kurie žymimi skaitmenimis nuo 0 iki 9. Neseniai įvestos labai vėsių žvaigždžių klasės L ir T. Be pagrindinių, dar yra spektrinės klasės, kurioms priskiriamos žvaigždės su neįprastomis savybėmis, pvz., C – anglingosios žvaigždės, S – cirkoningosios žvaigždės, WN ir WC – Wolfo ir Rayet žvaigždės, D – baltosios nykštukės. Prie spektrinių klasių kartais pridedama mažoji lotyniška raidė, kuri žymi spektro ypatybę (pvz., v reiškia kintamumą, p – pekuliarų spektrą, e – pastebimas emisijos linijas).
Pagal istoriškai susiklosčiusią tradiciją O, B, A, F klasių žvaigždės yra vadinamos ankstyvosiomis, G, K, M klasių žvaigždės – vėlyvosiomis. Kiekvienos arba gretimų spektrinės klasės žvaigždės yra apibūdinamos pagal charakteringą jų spalvą, pvz., O–B klasių žvaigždės vadinamos mėlynosiomis, K–M – raudonosiomis. Kadangi tos pačios pektrinės klasės (temperatūros) žvaigždės gali labai skirtis šviesiu (arba absoliučiuoju ryškiu), prie spektrinės klasės pridedama ir šviesio klasė, žymima romėnišku skaičiumi: I – supermilžinė, II – šviesi milžinė, III – normali milžinė, IV – submilžinė, V – pagrindinės sekos žvaigždė (nykštukė). Kartais naudojama VI šviesio klasė subnykštukėms ir VII – baltosioms nykštukėms žymėti, tačiau dažniausiai jos ženklinamos raidėmis – sd ir WD. Galiausiai įvesta nulinė (0) šviesio klasė ypač didelio šviesio žvaigždėms (hipermilžinėms) žymėti. Pvz., Saulė yra G2 V klasės, Arktūras – K2 IIIp klasės žvaigždės.
1856