spektroskòpija (spektro… + gr. skopeō – žiūriu, stebiu), fizikos šaka, tirianti atomų (atominė spektroskopija), jų branduolių (branduolio spektroskopija), molekulių (molekulinė spektroskopija), kondensuotosios būsenos medžiagų (pvz., kristalų) emituotos, sugertos arba išsklaidytos elektromagnetinės ir dalelinės spinduliuotės spektrus.
Svarbiausios šakos yra spektrofotometrija (tiria spektrus fotometrijos metodais) ir spektrometrija (kuria elektromagnetinės ir dalelinės spinduliuotės spektrų gavimo ir spektrinių charakteristikų matavimo metodus).
Spektroskopijos tyrimo priemonės – spektriniai prietaisai.
Spektroskopijos metodais sužinoma, pvz., apie atomų, molekulių energijos lygmenis, kvantinius šuolius tarp lygmenų, lygmenų skaidą elektriniame ir magnetiniame lauke, medžiagų sandarą ir jų savybes. Spektroskopija ypač svarbi chemijai (spektrinė analizė), astrofizikai (astrospektroskopija), atomo, branduolio, plazmos (plazmos diagnostika) fizikai.
Pagal tiriamos elektromagnetinės spinduliuotės bangų ilgių diapazoną skiriama radiospektroskopija, optinė, infraraudonoji, ultravioletinė, rentgeno, gama spektroskopija. Spinduliuotės šaltinių spektrus tiria emisinė spektroskopija, tiriamo objekto sugertos spinduliuotės spektrus – sugertinė spektroskopija, kombinacinės sklaidos spektrus – Ramano spektroskopija.
Pagal spektrų gavimo būdą skiriama difrakcinė (spektras gaunamas difrakcijos gardele), prizminė (prizme), interferencinė (interferometru), fotoelektroninė, lazerinė, vakuuminė spektroskopija.
1333