spekuliacija

spekuliãcija (lot. speculatio – sekimas, stebėjimas), teorinis pažinimo būdas, kuris remiasi ne jusliniu patyrimu ar mokslo laimėjimais, bet refleksija, abstrakcija ir kitais mąstymo būdais. Filosofijos spekuliatyvumas buvo laikomas jos išimtiniu pranašumu, leidžiančiu pasiekti tikrąjį žinojimą, atrasti mokslo, kultūros pagrindus. Buvo teigiamas filosofinio žinojimo suverenumas ir nepriklausomybė nuo specialaus mokslinio žinojimo. Vidurinių amžių filosofijoje spekuliacija buvo tapatinama su teorine įžvalga, intelektine intuicija, jutiminiam suvokimui neprieinamų esinių kontempliacija. Spekuliatyviąją filosofiją kūrė G. W. F. Hegelis, laikęs dialektiką aukščiausia teorinio tiesos suvokimo forma. Spekuliacija būdinga E. Husserlio fenomenologijai. Spekuliatyvioji filosofija kritikuojama kaip scholastinė, menkai susijusi su tikrove ir mokslu. Pozityvizmas atmetė ją kaip visiškai neturinčią prasminio turinio, egzistencializmas – kaip neišreiškiančią asmeninės ir gyvenimiškos patirties.