spiltas (gr. spilos – uola), magminė efuzinė bazinė arba vidutinio rūgštingumo uoliena, paveikta žemos temperatūros metamorfizmo. Spilitas susidaro daugiausia iš pailgų plonų ir smulkių albitizuoto plagioklazo kristalų (mikrolitų) ir tarpus tarp jų užpildančių magnetito arba ilmenito grūdelių, stikliškos būsenos chloritų. Būna pakitusių amfibolų, piroksenų, olivino.
Struktūra mikrolitinė. Tekstūra rutulinė, migdolinė. Migdolės būna užpildytos kalcitu, chloritu, rečiau epidotu, opalu ar chalcedonu. Spalva žalsva, gelsva, rusva, pilkšva.
Formuojasi iš vandenyno dugne išsiliejusios bei dėl įsiskverbusio ir įkaitusio sūraus vandens (susiformavusių hidrotermų) poveikio pakitusios lavos (bazalto, andezito). Paplitęs povandeninėse vulkanogeninėse storymėse. Su keratofyru sudaro spilitų‑keratofyrų formaciją. Įeina į ofiolitų sudėtį. Spilitai būdingi dabartinių salų lankų (Aleutų, Marianų, Kurilų) vulkaniniams dariniams.
Spilito telkinių yra Australijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje (Urale).