spindulnė ligà atsiranda, kai jonizuojančioji spinduliuotė paveikia visą organizmą arba pagrindines jo dalis. Skiriama ūminė ir lėtinė spindulinė liga.
Ūminę sukelia trumpalaikis intensyvus jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis. Pagal gautą dozę skiriami ūmios spindulinės ligos klinikiniai sindromai: subklinikinis (dozė 1–2 sivertai; Sv) – po 1–7 dienų sumažėja limfocitų, atsiranda pykinimas, vėmimas, išgyvena visi; hemopoezinis (dozė 2–10 Sv) – po 2–6 savaičių labai sumažėja leukocitų (ypač limfocitų), trombocitų, atsiranda kraujosruvų, ligonis vemia, dažnai prisimeta įvairios infekcijos, reikia persodinti kaulų čiulpus, mirtingumas labai įvairus (10–80 %), gastrointesticinis (dozė 10–20 Sv) – po 5–14 dienų prie hemopoezinių požymių dar prisideda karščiavimas, viduriavimas, vėmimas, mirtingumas 100 %; centrinės nervų sistemos (dozė daugiau kaip 50 Sv) – nepaliaujamas vėmimas, sąmonės pritemimas, traukuliai, koma po 15 min.–3 val., mirštama per 14–36 valandas.
Lėtinę spindulinę ligą sukelia organizmą ilgą laiką veikiančios mažos (0,7–1 Sv) jonizuojančiosios spinduliuotės dozės. Atsiranda nevaisingumas, piktybiniai navikai, organų distrofiniai pokyčiai.
Gydoma kraujo perpylimu, kaulų čiulpų persodinimu, antibakteriniais vaistais.
1334