spiritzmas, tikėjimas, kad mirusieji ir gyvieji gali tarpusavyje bendrauti. Nuo antikos būdingas daugeliui kultūrų, t. p. praktikuotas ST laikais Izraelyje. Anot spiritizmo šalininkų, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas vyksta per spiritizmo seansą; tarp gyvųjų ir mirusiųjų gali tarpininkauti (transo būsenoje) grupė žmonių arba vienas asmuo. Su mirusiaisiais bandoma bendrauti įvairiais būdais – judančia stikline ar lėkštele, uždėta ant surašytų raidžių, rečiau – tariamai girdimais beldimais ar kitomis formomis. Tarpininkai (mediumai) ir spiritizmo seansai dažniausiai demaskuojami kaip apgaulingi. Psichologijoje spiritizmas dažniausiai aiškinamas kaip pasąmonės padarinys, galintis pereiti į vadinamąją mediumistinę psichozę, lydimą beprotiškų idėjų ir haliucinacijų. 19 a. viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose kilo modernusis spiritizmas, kūrėsi draugijos; pradininkas A. J. Davisas (1826–1900). Europoje moderniojo spiritizmo raidai daug įtakos turėjo H. L. D. Rivailio (pseudonimas Allanas Kardecas; 1804–69) knyga Dvasių knyga (Le livre des Esprits 1857). Netrukus spiritizmas paplito Vakarų Europoje, steigėsi draugijos, jos leido laikraščius ir žurnalus. 21 a. pradžioje spiritizmas itin paplito Pietų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, religinio sąjūdžio New Age grupėse. Krikščionybėje spiritizmas laikomas magijos ar ateities būrimo apraiška, kurios tikintieji raginami vengti. Žmogui apsireiškiančios dvasios NT dažniausiai įvardijamos kaip Dievui priešiškos, neteisios, klaidinančios ir galinčios pakenkti, todėl įspėjama joms nepasiduoti (Mt 9, 22; 12, 43; 1 Tim 4, 1; 2 Tes 2, 9).
2245