spiromètrija (lot. spiro – kvėpuoju + gr. metreō – matuoju), išorinės kvėpavimo funkcijos matavimas specialiu prietaisu – spirometru. Iškvepiant ir įkvepiant matuojamas tūris ir greitis, kartais – minutinis kvėpavimo tūris, užrašoma kvėpavimo kreivė – spirograma.
pacientas atliekantis spirometriją
Tiriamajam dažniausiai užspaudžiama nosis, jis kvėpuoja pro vamzdelį. Spirometrija pradedama giliu įkvėpimu, po kurio tiriamasis neskubėdamas arba maksimaliai greitai ir ilgai išpučia visą orą; po to giliai ir greitai įkvepia. Dažniausiai vertinami šie spirometrijos rodikliai: iškvėpimo gyvybinė plaučių talpa (maksimalus oro kiekis, kuris gali būti iškvėptas po maksimalaus įkvėpimo), forsuoto (greito ir stipraus) iškvėpimo tūris per pirmą sekundę, šių dviejų rodiklių santykis, maksimalus vidutinis iškvėpimo srovės greitis, maksimalus iškvėpimo srovės greitis, išmatuojamas pačioje forsuoto iškvėpimo pradžioje. Gauti duomenys lyginami su norminiais. Spirometrija naudojama plaučių ligų diagnostikai ir jų gydymo veiksmingumui nustatyti, t. p. įvertinti ligos prognozei, rizikai prieš bendrąją narkozę, pilvo ar krūtinės ląstos operaciją, stebėti kenksmingomis sąlygomis dirbančių žmonių plaučių funkciją ir plaučiams žalingų vaistų šalutinį poveikį. Vaikams spirometrija atliekama nuo 4–5 metų amžiaus.