spòrto medicinà, medicinos šaka, tirianti sportuojančių ir sistemingai fiziškai besitreniruojančių asmenų sveikatos būklės pokyčius, jų fizinio pajėgumo ugdymo ir atsigavimo po treniruočių dėsningumus, reabilitacijos po traumų ir ligų ypatumus. Nagrinėja fizinių pratimų ir įvairių sporto šakų poveikį visam žmogaus organizmui, tam tikroms jo sistemoms ir organams, jų adaptacines galimybes, apsaugą nuo fizinių pratimų ir sporto neigiamo poveikio, prireikus teikia medicinos pagalbą (gydymą). Lietuvoje kasmet sporto medicinos paslaugos teikiamos daugiau kaip 100 tūkst. sportuojančių asmenų specializuotuose sporto medicinos centruose (siekiantiems aukštų sportinių rezultatų) ir pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose (norintiems pagerinti sveikatą). Nustato kūno kultūros ir sporto sveikatą stiprinančių veiksnių reikšmę augančio organizmo raidai, pagyvenusių žmonių ligų profilaktikai, aktyvios senatvės išsaugojimui. Sportininkų sveikata pradėta tikrinti 18 a. įvedus privalomą fizinį lavinimą. Sporto medicinos raidą paspartino olimpinių žaidynių organizavimas. Tarptautinė sporto medicinos federacija (Fédération Internationale de médecine du sport, FIMS) įkurta per 1928 Sankt Moritzo žiemos olimpiadą (pirmininkas W. Knollis, Šveicarija), pirmasis tarptautinis sporto medicinos kongresas vyko Amsterdame 1928. SSRS 1918–28 N. Semaška, V. Gorinevskis, V. Ignatjevas tyrė kūno kultūros svarbą sveikatai ir sportininkų tyrimo metodiką. Po II pasaulinio karo pradėta sportininkus dispanserizuoti; nuo 1950 buvo kuriami medicinos ir fizinės kultūros dispanseriai. Nuo 1966 atsirado naujų tyrimo metodikų širdies ir kraujagyslių sistemai, raumenų darbui, išoriniam ir audinių kvėpavimui, šarmų ir rūgščių pusiausvyrai vertinti. 1984 Norvegijoje buvo įkurta specialioji valstybinė komisija, kurios nariai gydytojai tyrė sportininkų sveikatą. 2012 Romoje įvyko FIMS 32 pasaulinis kongresas.
Lietuvoje
Sporto medicinos klausimais pradėta domėtis 19 a. pradžioje. A. Sniadeckis išleido knygą Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą (O fizycznym wychowaniu dzieci 1805–06). Nuo 20 a. pradžios pradėta steigti kūno kultūros ir sporto organizacijos, gydytojai susidomėjo kūno kultūros ir sporto medicinos problemomis. A. Jurgelionis 1931 pradėjo leisti ir redagavo žurnalą Fiziškas auklėjimas, 1950 apgynė disertaciją sporto medicinos klausimais. V Kviklys 1933–34 redagavo savaitinį žurnalą Kūno kultūra ir sveikata, K. Šimkus‑Šimelevičius skaitė paskaitas, Kūno kultūros rūmuose įkūrė pirmąjį Lietuvoje sporto medicinos kabinetą. 1940 Kūno kultūros rūmų Medicinos kontrolės kabinetas reorganizuotas į Fizinės kultūros medicinos kabinetą, kuriame veikė ne tik medicinos kontrolės, bet ir gydomosios kūno kultūros skyrius. Pirmoji Sporto medicinos katedra įsteigta 1947 Lietuvos kūno kultūros institute, čia sporto medicinos paskaitas skaitė K. Labanauskas, nuo 1976 – J. Skirius. 1948 Kauno universitete (1950–89 Kauno medicinos institutas, 1989–98 Kauno medicinos akademija, 1998–2010 Kauno medicinos universitetas, nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) įkurta Fizinio auklėjimo ir sporto katedra (1948–75 vadovas Z. Vegertas), 1998 pavadinta Kineziologijos katedra, 2003 – Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. 2012 įkurtas Sporto institutas su Kineziologijos ir sporto medicinos labaratorija, Sporto medicinos kabinetu, Sporto centru. Vilniaus universitete sporto medicinos problemos nagrinėjamos Fakultetinės terapijos ir Kardiologijos katedrose. Nuo 1954 sportininkų sveikatą t. p. prižiūri Fizinės kultūros dispanseriai. Kauno sporto medicinos centras (Medicinos-fizinės kultūros dispanseris) įkurtas 1946 (vadovas R. Ivaškevičius). 1951 įsteigtas Sporto medicinos centras – Klaipėdos srities gydomosios fizkultūros dispanseris (vadovas J. Vulas), nuo 1993 – Klaipėdos sporto medicinos centras. 1961 įkurta Respublikinė sporto medicinos ir gydomosios kūno kultūros mokslinė draugija, vadovai M. Preikšas (1961–73), E. Švedas (1974–82), J. Skirius (nuo 1983). 1967 įkurta Lietuvos sporto medicinos federacija.
Sporto medicinos klausimais išleista knygų: K. Labanausko Sporto medicina (1977), J. Skiriaus Sporto medicina: funkcinės būklės medicininė kontrolė (2004, 2005), vadovėlis Sporto medicina (2007), J. Skernevičiaus Sporto treniruotės fiziologija (1997), A. Stasiulio Sporto fiziologijos laboratoriniai darbai (1996), autorių kolektyvo Reabilitacija (1996), A. Gailiūnienės, K. Milašiaus Sporto biochemija (2001), J. Skernevičiaus, A. Raslano, R. Dadelienės Sporto mokslo tyrimų metodologija (2003), J. P. Jankausko Sveikos gyvensenos pagrindai (2015), autorių kolektyvo Sporto medicinos pagrindai (2017), R. Jankauskienės Fizinis aktyvumas ir sveikata (2021).