spragilas, atremtas į piestą (Marcinkonys, 20 a. vidurys)
sprãgilas, kùltuvas, javų ir linų kūlimo senovinis įrankis. Sudaro kotas ir prie jo lanksčiąja jungtimi pritvirtinta buožė. Naudotas jau senovės Egipte (derlingumo, vaisingumo dievas Ozyris piešiniuose dažniausiai vaizduojamas su spragilu), nuo seno – ir Europoje.
LIETUVOJE spragilas ilgą laiką buvo pagrindinis kūlimo įrankis. Juos darydavosi patys valstiečiai. Prie 140–180 cm ilgio (pagal kūlėjo ūgį) iš lengvesnio medžio (eglės, klevo, rečiau lazdyno) padaryto koto (kultuvės, siaustuvės) virve arba odos jungtu, kartais trumpa grandine pritaisyta 33–80 cm ilgio iš kieto jauno medžio (ąžuolo, uosio, skroblo) padirbta dažniausiai į galą storėjanti buožė (galva). Kluonuose arba lauke ant grendymo dviem eilėmis varpomis į vidų sukloti javai arba linai (iš pradžių pėdai, paskui palaidi) spragilais buvo kuliami iki 19 a. pabaigos–20 a. pradžios, kai kur neturtingų valstiečių ūkiuose – beveik iki 20 a. vidurio.