Spūdas

Spdas, Spudas (lotyniškai Spudo, vokiškai Spûde, Spuduh) ? ?, 14 a. pradžios žemaičių didžiūnas, Pūtvės pilies pilėnas. Kai Vokiečių ordino Ragainės komtūras Folradas (Folčas) du kartus sudegino Pūtvės pilies papilį, Spūdas nenukentėjo. 1307 pradžioje jis pranešė Folradui norįs krikštytis ir išduoti Vokiečių ordinui Pūtvės pilį. Ragainės komtūro kariuomenei atvykus prie Pūtvės, slapta atidarė pilies vartus, kryžiuočiai įsiveržė į ją ir išžudė arba paėmė į nelaisvę pilėnus, o pilį ir papilį sudegino. Spūdas su tėvu, broliais ir šeimyna apsikrikštijo ir pasitraukė į Prūsiją. 1307 05 19 Karaliaučiuje Prūsijos krašto magistras Heinrichas von Plotzke dovanojo Spūdui dvi žagres, jo vyresniajam broliui Beitai – tris žagres žemės Skalvoje, Gėgės lauke (dabar Pagėgiai; šis aktas laikomas pirmuoju Pagėgių paminėjimu), atleido juos nuo dešimtinės ir valstietiškų darbų, įpareigojo eiti karo tarnybą. 16 a. vokiečių kronikininkas Casparas Schützas Spūdo išdavystę aiškino, kad pilies viršininkas pagrasinęs jį pakarti. 19 a. istorikas T. Narbutas, remdamasis jam esą žinomu vadinamuoju senų laikų prierašu (1838), teigė, kad Spūdas buvęs rusinas matininkas Prokopijus, pasikrikštijęs Liudviko vardu. Istoriko A. Nikžentaičio nuomone, Spūdas priklausė 13 a. pabaigoje susidariusiai žemaičių didžiūnų grupei, linkusiai bendradarbiauti su Ragainės komtūrais.

2556