spyruoklės
spyruõklė, tamprusis mašinų ir prietaisų elementas, kurį deformuojant kaupiama energija. Pašalinus deformavimo apkrovas spyruoklė įgyja pirmykštį pavidalą. Spyruoklės svarbiausias požymis – standumas. Pagal standumą skiriamos pastovaus ir kintamo standumo spyruoklės, pagal veikiančias deformacijas – tempimo, gniuždymo, sukimo, lenkimo spyruoklės, pagal geometrinę formą – cilindrinės, kūginės, plokščiosios, sraigtinės, spiralinės, lėkštinės ir kitos spyruoklės. Labiausiai paplitusios sraigtinės spyruoklės. Jos gaminamos iš apvalaus, rečiau kvadratinio skerspjūvio vielos. Naudojamos dažniausiai mašinose ir prietaisuose, nes gerai atlaiko įvairias tempimo, gniuždymo, sukimo apkrovas. Spiralinės spyruoklės kaupia energiją jas susukus. Vietoj spyruoklių dažniausiai naudojami ir kitokie tamprieji elementai, pvz., plokštelės, kurias veikia ašiai statmena jėga. Lingė t. p. yra lakštinė daugiajuostė kintamo standumo spyruoklė, slopinanti didelės energijos smūgius.
Vietoj spyruoklės t. p. naudojamas silfonas – vamzdžio pavidalo spyruoklinis elementas gofruotais šoniniais paviršiais, membrana – dažniausiai išoriniu kontūru korpuse standžiai įtvirtinta apskrita plokštelė, kuri, veikiant apkrovai statmenai jos plokštumai, deformuojasi erdvėje, sukamasis strypas – sukamas apie išilginę ašį gerai slopinantis sukamuosius svyravimus. Spyruoklės gaminamos iš spyruoklinio plieno, berilinės bronzos, titano, gumos, stiklo pluošto. Gaminamos dažniausiai spyruoklių sukimo staklėmis, vėliau apdorojamos termiškai.