Šri Lánkos istòrija
Priešistorė
Pirmosios gyvenvietės dabartinės Šri Lankos teritorijoje datuojamos 125 000 pr. Kr. – rasta kvarco ir kalkakmenio įrankių. Fa Hieno, Batadombalenos ir kituose urvuose aptikta daug seniausių salos gyventojų artefaktų, apie 45 000 m. senumo lanko ir strėlių naudojimo įrodymai – seniausi už Afrikos žemyno ribų. Pirmieji homo sapiens atstovai (vadinamasis Balangodos žmogus) apgyveno salą apie 32 000 pr. Kr., Belilenos urve aptikta druskos gabenimo nuo pakrančių liekanų (apie 25 000 prieš Kristų). Originalūs 4 cm mikrolitai datuojami 26 000–29 000 prieš Kristų. Neolito ir bronzos amžių archeologinių paminklų Šri Lankoje galimai dėl išorės invazijos nėra daug. Vedų tauta (tariamai kilusi iš pirmykščių australoidinių gyventojų, Balangodos žmonių) dar 20 a. pradžioje gyveno mezolito amžiuje. Hortono lygumų tyrimai rodo, kad gyvulininkystė čia gyvavo (kultivuoti avižos ir miežiai) jau 8 000 prieš Kristų.
Prieš 4300 m. atsirado keramika, tobulesni akmens įrankiai, javų auginimas – tai būdinga neolitui. Tuo metu aborigenai jau laikė naminius šunis, paukščius, kiaules, vandeninius buivolus. Senovės Egipte 1500 pr. Kr. naudotas Šri Lankos cinamonas kalba apie ano meto salos tarptautinius ryšius. Apie 1000 pr. Kr. įkurta 15 ha ploto gyvenvietė prie šiuolaikinės Anuradhapuros priklauso ankstyvajam geležies amžiui, vėliau ji išsiplėtė iki 50 ha ir virto miestu. Aptikta ir kitų panašių gyvenviečių liekanų. Anuradhapuroje rasta 600 pr. Kr. keramikos su brahmi rašmenimis, šie rašmenys ir kai kurie raidiniai (raudono stiklo karoliukai) leidžia manyti, kad į salą buvo įsiveržę sinhalų protėviai iš Indijos. 3–2 a. pr. Kr. saloje paplito budizmas.
Taprobana (antikinis salos pavadinimas; 1578, iš G. Mercatoriaus atlaso Universalis tabula iuxta Ptolemeum pagal Klaudijo Ptolemajo Geografiją)
Sinhalų karalystės 3–13 amžiuje po Kristaus
Anuradhapuros karalystė (377 pr. Kr.–1017 po Kr., Sinhalų valstybė) užėmė šiaurinę ir centrinę salos dalį. Anuradhapuros miestas įkurtas 543 pr. Kr. arijų valdovo Vidžajos, išvaryto iš Indijos, 377 pr. Kr. Anuradhapura tapo sostine. Pandukabhaja (valdė 437–367) plėtė savo kontroliuojamą teritoriją, nustatė apskričių ribas, paskyrė vietininkus, statė namus vargšams, vienuolynus (skitus). Jo sūnaus Mutašivos valdymas (367–307) pasižymėjo ilgalaike taika. Mutašivos sūnus Tisa Surathisa (247–207) palaikė diplomatinius ryšius su Maurjų imperatoriumi Ašoka, šis pasiuntė į salą savo sūnų Mahindą su misija skleisti budizmą, jį priėmė ir pats Tisa. Jam valdant į salą įsiveržė Pietų Indijos tamilai, vadovaujami Senos ir Gutikosi, anksčiau prekiavusių arkliais. Jie užgrobė valdžią ir dviese valdė 22 metus. Mutašivos jauniausias sūnus Asela nušalino brolius nuo valdžios ir dešimčiai metų grąžino sostą Vidžajos dinastijai, tačiau pats buvo nuverstas tamilų dinastijos atstovo Elaros (valdė 205–161). Elara, tradiciškai laikomas teisingo valdovo pavyzdžiu (be to, išpažino induizmą) buvo nužudytas sinhalų princo Dutugemunu, kuris grąžino sostą Vidžajų dinastijai ir tapo Anuradhapuros valdovu (161–137). Jis sustiprino budizmo įtaką. 103 pr. Kr. iš Indijos dar kartą įsiveržė tamilai, juos įveikti pavyko po 14 m. kovų.
Sigirijos uolos tvirtovė (Centrinė provincija, 5 a.)
Nuo Mahasenos valdymo laikų (277–304) tobulintas irigacinis tinklas, tai leido sukurti klestintį žemės ūkį. Ryžių auginimas tapo valstybės ekonomikos pagrindu, dar auginta medvilnė (gyvavo tekstilės gamyba) ir сukranendrės. Išvežami daugiausia brangakmeniai, prieskoniai, perlai, dramblio kaulas, ryžiai, įvežami vynai, keramika. Persai ir arabai buvo prekybos tarpininkai. Tamilai pamažu skverbėsi į salą ir 13 a. jau susikūrė nemažos jų kolonijos salos rytuose ir šiaurėje.
Bizantijos keliautojas Kozmas Indikopleustas (6 a.) pavadino salą Sielediva; šis pavadinimas buvo perimtas kitų Europos tautų (lotynų kalba Selan, portugalų – Ceilão, ispanų – Ceilán, prancūzų – Selon, anglų – Ceylon).
Polonaruvos karalystė (1070–1232) buvo jūrų valstybė, valdanti Ceiloną ir gretimas teritorijas. Anuradhapuros karalystei 1017 žlugus, sostas atiteko Čolos dinastijos atstovui Rajendrai Didžiajam (valdė 1014–44). Čola perkėlė sostinę iš Anuradhapuros į Polonaruvą, pervadintą į Jananathapuramą, ir valdė apie 53 metus. Tuo metu sinhalai valdė Rohaną pietinėje salos dalyje. Sinhalų sukilimo vadas Vidžajabahu I (1055–1110) po 7 m. kovos atėmė sostą iš Čolos. Jis grąžino sostinę į Anuradharupą ir ją įtvirtino, rengdamasis galimai naujai tamilų invazijai iš šiaurės (ji sėkmingai atremta). Mirė nepalikęs sosto paveldėtojo; galiausiai Parakramabahu I Didysis įveikė kitus konkurentus (valdė 1153–86). Jis suvienijo tris regionus – Rohaną, Malają bei Rajaratą – ir sudarė Polonaruvos karalystę, atrėmė Ramanos (dabartinis Mianmaras) įsiveržimą ir perėjęs į atsakomąjį puolimą užėmė Basseino (Patheino) miestą.
Parakramabahu I rėmė Pandjos dinastiją (prieš Čolą) Pietų Indijoje, palaikė plačius prekybos ryšius su Kinija, Ankoru ir kitomis šalimis, patobulino irigacijos sistemą, pertvarkė karines pajėgas ir budistines praktikas, palaikė menus, įkūrė ligoninių, socialinės rūpybos namų, atkūrė gėlo vandens saugyklas (pastatytas dar 7 amžiuje). Parakramabahu I mirus, po trumpos kovos sostą užėmė Vijaja Singha, sinhalų valdovas.
Kotės valstybė
Nuo 12 a. pabaigos silpnėjo centrinė valdžia, per 19 m. pasikeitė 12 valdovų. 1215 šiaurinė ir rytinė salos dalys buvo nuniokotos Maghos vadovaujamų atvykėlių iš Kalingos. 13 a. pirmame ketvirtyje į Maghos valdas neįėjusios pietvakarinės salos dalies diduomenė susivienijo apie sinhalų Dambadenijos dinastiją, atkovojo Polonaruvą ir nustūmė tamilus į Džafnos pusiasalį. Ten tamilai įkūrė Džafnos valstybę, kitą teritoriją valdė sinhalai. Tamilai pamažu plėtė savo teritoriją į pietus, sinhalai kelis kartus perkelė savo sostinę. 14 a. sinhalų valstybė nusilpo, kartais šalį tuo pačiu metu valdė du ar daugiau asmenų. 14 a. viduryje Pietų Indijos prekybininkų Alagakonarų šeima, priėmusi budizmą, tapo viena įtakingiausių ir susigiminiavo su valdančiąja Gampolos dinastija. Valdant Vikramabahu III šios šeimos atstovai salos pietvakarių pakrantėje įkūrė tvirtovę (sinhalų kalba kotte), o Bhuvanaikabahu V laikais (1372–1408) Alakešvara sutelkė savo rankose visą faktinę valdžią ir po valdovo mirties paveldėjo sostą (1408–11).
1405 į Ceiloną atvyko Kinijos imperatoriaus atstovas Dženg He ir pareikalavo perduoti imperatoriui svarbiausius sinhalų valdžios atributus: Budos dantį, plauką ir dubenį. Gavęs neigiamą atsakymą jis 1411 sugrįžo lydimas 3000 žm. kariuomenės, įsiveržė į sostinę, pagrobė valdovą Alakešvarą, jo šeimos narius ir artimus asmenis ir išsivežė į Kiniją. Valdžią perėmė Parakrambahu VI. 1414 belaisviai grąžinti atgal, bet susigrąžinti sosto jau nebegalėjo. 1415 sostine tapo Kotė. Parakrambahu VI valdė 55 m. ir tapo paskutiniu sinhalų valdovu, kuris atkūrė politiškai vieningą sinhalų valstybę visoje salos teritorijoje. Jis panaikino žemyninės Vidžajanagaro imperijos grėsmę ir puolė Džafną. Jos valdovas Arjačakravartis atrėmė pirmą antpuolį, bet po antro buvo priverstas trauktis į Indiją, 15 a. viduryje Džafna buvo prijungta prie sinhalų valstybės. Vietininku paskirtas Parakramabahu VI brolis Samupalas Kumaraja. Valdovui mirus šis užgrobė sostą.
Kova dėl valdžios sustiprino išcentrines tendencijas, 1467 Džafna vėl atsiskyrė, centriniuose regionuose susikūrė Kandi valstybė. Uostai buvo maurų ir Pietų Indijos prekybos korporacijų rankose. 16 a. pradžioje Kotė valdė tik salos pietvakarius ir buvo suskirstyta į provincijas, administruojamas radžų ir turinčias autonomiją. 1521 valdovas Vijajabahu buvo nužudytas trijų vyresniųjų vaikų, nepatenkintų tėvo ketinimu perduoti sostą ketvirtajam sūnui; valstybė skilo į tris tarpusavyje priešiškas dalis.
Portugalų Ceilonas
Portugalai pirmąkart aplankė Ceiloną 1505. Įsitikinę vietinės eksporto prekybos pelningumu, Goa valdytojai pradėjo kurti saloje faktorijas, kurios turėjo tapti tolesnės karinės ekspansijos bazėmis. 1518 į salą nusiųsta portugalų misija, vadovaujama Lopo Soareso de Albergarijos, kurios tikslas buvo nustatyti prekybos santykius su Kotės valstybe. Portugalams leista įkurti faktoriją netoli sostinės ir pažadėta teikti cinamoną mainais už karinę pagalbą Kotės valdovui Bhuvanaikabahu kovojant dėl vyravimo saloje. 1528 portugalai padėjo Kotės valdovui nugalėti Sitavako radžą, Indijos remiamą valdovo brolį Sitavakos valdytoją Majadunę, siekiantį užkariauti Kotę ir kitus regionus. Kotėje veikė pranciškonų misionieriai, jiems leista statyti bažnyčias ir skleisti krikščionybę. Majadunė, vyresniajam broliui neturint sūnų, turėjo teisę paveldėti sostą, bet 1540 Bhuvanaikabahu, gavęs Portugalijos karaliaus Jono III Pamaldžiojo pritarimą, paskelbė sosto įpėdiniu savo vaikaitį Dharmapalą. Majadunė pasiuntė karines pajėgas į Kotę.
Bhuvanaikabahu žuvus, portugalų palaikomi Kotės didikai paskelbė valdovu nepilnametį Dharmapalą, regentu – jo tėvą Madampos princą Vidiję Bandarą. Jungtinės portugalų ir Kotės pajėgos nugalėjo Majadunę ir įžengė į Sitavaką. Vidijė Bandara priėmė katalikybę, bet siekė sumažinti portugalų karinę politinę įtaką. 1533 jis išprovokavo antiportugališką sukilimą, kurį parėmė Majadunė; portugalai buvo priversti atsitraukti į pakrantę. Vėliau Majadunė, laikydamas Vidiję Bandarą konkurentu, susidėjo su portugalais ir jį nugalėjo. 1557 portugalų statytinis Dharmapala priėmė katalikybę, konfiskavo induistų ir budistų žemes ir perdavė jas vienuoliams pranciškonams. Netekęs Kotės didikų palaikymo, jis buvo priverstas kartu su portugalais trauktis nuo puolančio Majadunės, ir, priglaustas portugalų Kolombo forte, 1580 formaliai perdavė visas savo valdas Portugalijos karūnai. 16 a. pabaigoje portugalai kontroliavo jau didžiąją Ceilono teritorijos dalį. Nominaliu valdovu tapo Dharmapala. Jam 1597 mirus portugalų generalkapitonas Jerónimo de Azevedo pasirašė konvenciją su visais Kotės vietininkais, pagal ją Portugalijos karalius Pilypas I oficialiai paskelbtas Ceilono valdovu.
Olandų Ceilonas ir Kandi valstybė
Portugalija kartu su Ispanija dalyvavo kovose prieš sukilusias Nyderlandų provincijas, todėl Olandijos Ost Indijos bendrovė siekė plėsti savo įtaką Portugalijos kolonijose, sudarė karinę sąjungą su Kandi valstybe. 1639 olandai atėmė iš portugalų Trinkomali ir Battikoloą, 1640 sėkmingai šturmavo Negombą ir Galle; Kandi uostuose įsikūrė Olandijos karinis laivynas. Portugalijoje žlugus Habsburgams ir sudarius taiką, Ost Indijos bendrovė nutraukė sąjungą su Kandi ir liovėsi pulti Portugalijos kolonijas. Užimtos Ceilono teritorijos 1644 padalytos tarp portugalų ir olandų, numatyti bendri veiksmai Kandi užpuolimo atveju.
olandų fortas Batticaloa (medžio raižinys, apie 1665, Nyderlandų nacionalinis archyvas)
1652 Portugalijos ir Olandijos taika nutrūko, kariniai veiksmai Ceilone atsinaujino. Olandai vėl sudarė sąjungą su Radžasingha II, jo padedami sėkmingai puolė portugalus ir užėmė Kolombą ir Džafną. Vėliau užimti ir portugalų atramos punktai Indijoje. Užėmę portugalų kolonijines teritorijas olandai nutraukė sąjungą su Kandi valstybe ir siekė prijungti ją prie savo valdų. 17 a.–18 a. pirmoje pusėje Olandijos ir Kandi valstybės santykiai buvo įtempti. Portugalams apleidus Kolombą 1656 Radžasingha II pareikalavo, kad jis būtų perduotas Kandi valstybei, olandai atsisakė ir iki 1665 užėmė nemažą jos dalį. Rimtas smūgis Kandi buvo uostų užėmimas – olandai perėmė prekybą. Radžasinghos II derybos su Prancūzija dėl sąjungos prieš Olandiją nedavė rezultatų, prancūzai trumpam užėmė Trinkomali, bet 1672 buvo olandų išvaryti. 1675 ir 1684 Kandi dalį teritorijų atkovojo, bet iki Radžasinghos II mirties (1687) nė vienas miestas nebuvo grąžintas. 17 a. pabaigoje olandai valdė apie ketvirtadalį Ceilono.
Radžasinghos II sūnus užėmė sostą kaip Vimaladharmasurija II, jo valdymo laikotarpis (1687–1707) buvo gana taikus. Prekybos karas prasidėjo 1701 Kandi uždarius sienas su Olandijos teritorijomis, kad paskatintų prekybą per Puttalamo ir Kottijaro uostus; dėl to olandai prarado galimybę kontroliuoti arekos riešutų prekybą. Iki 1707 Kandi sienos buvo vėl atidarytos, abu uostai uždaryti. Mirusį Vimaladharmasuriją II 1707 pakeitė jo sūnus Vira Narendra Sinha. 1720 ir 1730 įvyko sukilimai prieš olandų valdžią; 1736–37 Kandi vėl kariavo su olandais. 1739 Narendrai Sinhai mirus dinastiją ištiko įpėdinystės krizė – jo vienintelis sūnus buvo žemesnės kastos motinos ir negalėjo pretenduoti į sostą. Sostas atiteko vienos vyresniųjų valdovo žmonų broliui, Najakų giminės atstovui Šri Vidžajai Radžasinhai. Telugų kilmės Najakų valdovai atgaivino budizmą. Jų vartojamą tamilų kalbą pradėta vartoti teismuose greta sinhalų kalbos.
Sinhalų, pirmiausia Kandi aristokratijos, ir Najakų santykiai 18 a.–19 a. pradžioje buvo įtempti. Najakų giminės atstovai laikė save išskirtiniais, buvo elito grupė, privilegijuota labiau negu vietinė aristokratija. Nors Šri Vidžajos Radžasinhos valdymas (1739–47) buvo gana taikus, jo įpėdinis Kirti Šri Radžasinha (1747–82) 1749 ir 1760 turėjo numalšinti du didelius maištus. Kandi valstybė įveždavo šilką, arbatą ir cukrų, išveždavo cinamoną, pipirus ir arekos riešutus.
Šri Vidžajai Radžasinhai ir Kirti Šri Radžasinhai valdant, Kandi surengė daug antpuolių į olandų teritoriją, 1741, 1743 ir 1745 aneksavo kai kuriuos kaimus. Olandų gubernatoriai, pavaldūs Batavijai, privalėjo išvengti konflikto su karalyste neprarasdami jokių privilegijų, tarp jų – cinamono prekybos monopolio. 1761 Kirti Šri Radžasinha įsiveržė į olandų valdas, aneksavo Matarą ir Hanvelą, t. p. daug pasienio rajonų. Žygis nebuvo sėkmingas, 1762 olandai vėl užėmė Matarą ir Hanvelą, 1763 – Puttalamą ir Čilavą, po to įsiveržė į salos gilumą, padegė Senkadagalą; atokios žemdirbystės žemės irgi buvo nusiaubtos, 1764 karalystei iškilo bado grėsmė. Kirti Šri Radžasinha dar 1762 paprašė britų pagalbos, bet sąjungos sudaryti nesugebėjo. Iki 1765 olandai privertė Kandi sudaryti sutartį, perleidžiančią jiems ne tik pasienio rajonus, bet ir visas Kandi pakrantės provincijas; karalystė buvo veiksmingai atskirta nuo išorinio pasaulio. Vėliau olandų ir Kandi santykiai išliko taikūs iki olandų išvarymo iš salos 1796.
Britų Ceilonas
Nors keletas britų jūreivių ir dvasininkų buvo išsilaipinę Ceilone dar 1590, britai aktyviau kišosi į salos reikalus nuo 1781, kai admirolas Edwardas Hughesas užėmė Trinkomali britams ir olandams konfliktuojant per Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karą.
Prancūzijos revoliucija iki 1795 išplito į Nyderlandus, per kilusį konfliktą olandiškasis Ceilonas stojo į Batavijos Respublikos pusę. Britai greitai aneksavo olandų valdas Ceilone, 08 28–31 užėmė Trinkomali (grąžintas olandams 1794), 09 18 – Battikaloa, o 09 28 – visą Džafną. Kandi atstovas Migastenne Disava 1796 02 derėjosi dėl rytinės pakrantės grąžinimo Kandi valstybei; iki 02 15 Kolombas žlugo, olandų valdžia saloje baigėsi.
Kirti Šri Radžasinhai mirus (1796 01) jį pakeitė brolis Šri Radžadhi Radžasinha. Naujasis valdovas atmetė Migastennės Disavos sutarties sąlygas, atimdamas iš karalystės galimybę susigrąžinti 17 a. prarastas žemes. Britai nedelsdami naujose valdose ėmėsi kurti valdymo, švietimo įstaigas ir teismus. Pirmuoju britų Ceilono gubernatoriumi paskyrus Fredericką Northą (1798–1805) Kandi neteko bet kokios įtakos. Šri Radžadhi Radžasinhai mirus (1798) ir nepalikus įpėdinio, Anglijos Ost Indijos bendrovė ir Britanijos Karūna 1798–1802 kartu administravo salą. Ministras pirmininkas Pilima Talave, turintis didelę įtaką valdant aštuoniolikmečiui Šri Vikramai Radžasinhai, pats taikėsi į sostą ir kreipėsi į britus pagalbos pašalinti valdovą (derybos neatnešė rezultatų). Didėjanti įtampa tarp britų ir Kandi virto karo veiksmais. Po dviejų karų 1815 Kandi valstybė buvo okupuota britų ir tapo Ceilono kolonijos dalimi (iki 1948), valdovas nuverstas ir išsiųstas į Madrasą. 1818 vietos didikai mėgino atgauti nepriklausomybę, bet sukilimas buvo numalšintas.
Britai saloje sukūrė kelių tinklą, jungiantį visą šalį, palaipsniui įdiegė unifikuotą administravimo sistemą. Buvo panaikina feodalinė žemėvalda, likviduoti monopoliai, žmonių ir prekių judėjimo ribojimai. Nuo 19 a. 4 dešimtmečio žemė pradėta naudoti komerciniams tikslams; gamtinės sąlygos leido auginti kavą, arbatą, kaučiuką, kokosą. Sinhalai nereiškė noro dirbti plantacijose, todėl britai atsigabeno tamilų iš Indijos. Britų administracija ir vietinis elitas buvo glaudžiai susiję. Išsilavinusių sinhalų ir tamilų iniciatyva 1919 įsteigtas Ceilono nacionalinis kongresas. 1931 britai patvirtino vadinamąją Donoughmoreʼo konstituciją, kuri suteikė vietos gyventojams rinkimų teisę ir ribotą atstovavimą vykdomojoje valdžioje. 1931 parlamento rinkimus laimėjo Ceilono nacionalinis kongresas.
Antrojo pasaulinio karo metais Ceilonas buvo priešakinė britų bazė kariaujant su Japonija. 1942 04 05 per Indijos vandenyno reidą Japonijos laivynas susprogdino Kolombą. Japonijos ataka paskatino Indijos pirklius, dominuojančius Kolombo komerciniame sektoriuje, išvykti iš Ceilono, komunistai irgi pasitraukė į Indiją. Ceilonas tapo svarbus Britanijos imperijai kare, o L. Mountbattenas panaudojo Kolombą kaip Rytų teatro bazę. Sėkmingai išnaudojamos šalies žemės ūkio produktų rinkos pildė iždą. Nepaisant to, sinhalai ir toliau siekė suvereniteto.
Komunistai, karą laikydami imperialistiniu ir siekiantys proletarinės revoliucijos, skleidė agitaciją, neproporcingą jų nereikšmingai kovinei galiai ir visiškai priešingą konstitucionalistiniam D. S. Senanayake ir kitų sinhalų lyderių požiūriui. Nedidelė įgula Kokosų salose, sudaryta iš ceiloniečių, sukilo prieš britų valdžią. Valdančiosios partijos nariai Junius Richardas Jayawardene ir D. Sh. Senanayake tarėsi su japonais dėl bendros kovos su britais. Singapūre ir Malaizijoje ceiloniečiai suformavo antibritiškos Indijos nacionalinės armijos Lankos pulką.
1944 Didžiosios Britanijos vyriausybė įsipareigojo po karo Ceilonui suteikti nepriklausomybę. Ceilonas gavo visišką savivaldą, išskyrus gynybą ir užsienio politiką. 1947 panaikinti ir šie ribojimai, Ceilonas paskelbtas dominija, 1948 02 04 įėjo į Tautų Sandraugą.
Britanijos dominija (1948–1972)
Ceilono konstitucija buvo panaši į Jungtinės Karalystės. Nominaliai pirmasis asmuo buvo gubernatorius, vykdomoji valdžia – ministras pirmininkas ir jo kabinetas, atskaitlingi parlamentui. Pirmasis premjeras D. S. Senanayake sugebėjo atsižvelgti į įvairių socialinių grupių interesus ir suvienyti jų lyderius, kurie sudarė Jungtinę nacionalinę partiją, jos šūkiais tapo liberalizmas, sekuliarizmas, individualizmas ir privataus verslo prioritetas. D. S. Senanayakeʼi 1952 mirus, ministro pirmininku tapo jo sūnus D. Sh. Senanayake, 1953 jis perdavė postą pusbroliui Johnui Cotelawalai, negausaus vietos elito, kontroliuojančio stambųjį verslą ir žemėvaldą, atstovui. Susiformavo kairioji opozicija – Visuomenės lygybės partija ir Ceilono komunistų partija.
1951 sveikatos ir vietos savivaldos ministras S. V. R. D. Bandaranaike pasitraukė iš vyriausybės ir įsteigė Ceilono laisvės partiją, kuri kartu su kitomis opozicinėmis partijomis laimėjo 1956 rinkimus ir sudarė koalicinę vyriausybę. Nauja vyriausybė įvykdė svarbių reformų. Sinhalų kalba pakeitė anglų kalbą ir tapo vienintele valstybine. Gynybos sąjunga su Jungtine Karalyste panaikinta, likviduotos jos karinės bazės, paskelbta neutraliteto ir nedalyvavimo politiniuose blokuose politika. Įsteigta Kultūros ministerija, skatinanti sinhalų ir budistų kultūros plėtrą. Nacionalizuotas visuomeninis transportas ir Kolombo uosto infrastruktūra. Tamilų pastangos dėl jų kalbos pripažinimo valstybine 1958 peraugo į atvirą priešpriešą, t. p. ir religinėse bendruomenėse bei profesinėse sąjungose. 1959 09 budistų vienuolis nužudė S. V. R. D. Bandaranaike. Ministru pirmininku tapo buvęs švietimo ministras Vidžajananda Dahanajakė.
ministras pirmininkas S. V. R. D. Bandaranaike kreipiasi į minią (1955)
1960 04 rinkimuose Jungtinė nacionalinė partija gavo tik paprastą daugumą, sudaryta mažumos vyriausybė negalėjo sėkmingai veikti; 1960 07 rinkimus laimėjo Ceilono laisvės partija, reorganizuota S. V. R. D. Bandaranaikeʼs našlės S. R. D. Bandanaraikeʼs. Jai tapus ministe pirmininke buvo nacionalizuoti bankai, uostai, kai kurios pramonės šakos (ir arbatos), draudimo bendrovės, naftos produktų prekyba, įvestas užsienio prekybos valstybės monopolis. Išplėstas sinhalų kalbos vartojimas valstybės įstaigose ir teismuose. 1964 Ceilono laisvės partija sudarė koaliciją su Visuomenės lygybės partija ir komunistais. Tai sukėlė dešiniojo partijos sparno nepasitenkinimą ir pagreitino naujus rinkimus; juos 1965 05 laimėjo Jungtinė nacionalinė partija.
D. S. Senanayake vėl tapo ministru pirmininku, tamilai pirmąkart įėjo į vyriausybę ir jų kalba gavo oficialų statusą. Šri Lankos laisvės partija ir marksistinės jėgos sudarė kairiąją koaliciją. Po 1970 05 rinkimų ministre pirmininke tapusi S. R. D. Bandaranaike, siekdama įgyvendinti kardinalių reformų programą, 1971 05 įvedė šalyje ypatingąją padėtį (galiojo iki 1977) suvaržydama pilietines teises. Netrukus sinhalų studentai ir absolventai, Liaudies išlaisvinimo fronto nariai, surengė sukilimą visoje šalyje, kuris buvo numalšintas ginklais, gaunamais iš SSRS, Jungtinės Karalystės, Indijos ir kitų šalių. 1972 pradėta žemės reforma, 1975 nacionalizuotos užsienio savininkų arbatos plantacijos.
Demokratinė Socialistinė Šri Lankos Respublika (nuo 1972)
1972 05 22 priėmus naują konstituciją Ceilonas oficialiai pervadintas Socialistine Šri Lankos respublika ir liovėsi buvęs Jungtinės Karalystės dominija, nors išliko Tautų Sandraugos nariu. Ministre pirmininke tapo S. R. D. Bandaranaike, paskutinis generalgubernatorius Williamas Gopallava – prezidentu. 1975–76 koalicija suiro, ją paliko Visuomenės lygybės partija ir komunistai. 1976 susikūrė teroristinė tamilų organizacija Tamilų Ilamo išsivadavimo tigrai, siekianti sukurti nepriklausomą tamilų valstybę.
Pirmalaikius rinkimus 1977 07 laimėjo Jungtinė nacionalinė partija. Pagal 1977 10 konstitucijos pataisą prezidentas įgijo vykdomąją valdžią; juo tapo Jungtinės nacionalinės partijos vadovas Junius Jayewardene. 1978 įsigaliojo nauja konstitucija, šalis pavadinta Demokratine Socialistine Šri Lankos respublika. Vyriausybė ėmėsi ekonomikos reformų. Aukštos pasaulinės arbatos kainos 1977–78 sudarė sąlygas ekonomikai augti.
Tamilų Ilamo išsivadavimo tigrų kariai (1987 02)
1982 prezidentas J. Jayewardene perrinktas kitai kadencijai, referendumu jo įgaliojimai pratęsti iki 1989, tačiau 1983 šalį sukrėtė tamilų sukilimas. Tamilai rėmėsi Indijoje įkurtomis bazėmis, todėl į konfliktą buvo įtraukta ir Indijos vyriausybė. 1987 susitarimu Šri Lankos pajėgos užleido pozicijas Džafnoje Indijos taikdariams. Šiaurės ir Rytų provincijoms numatyta suteikti autonomiją, tačiau sinhalai buvo griežtai prieš tai nusistatę. Tamilų teroristai pradėjo karines operacijas prieš Indijos pajėgas. 1988 12 19 prezidento rinkimus laimėjo Jungtinės nacionalinės partijos vadovas R. Premadasa. 1991 Indijos pajėgos paliko salą, tačiau pilietinis karas tęsėsi. Prezidentas opozicijos buvo apkaltintas korupcija ir piktnaudžiavimu valdžia, 1993 nužudytas prezidento nušalinimą palaikęs buvęs vidaus reikalų ministras Lalithas Athulathmudali, po savaitės nužudytas ir prezidentas R. Premadasa; valdžia apkaltino tamilų radikalus.
1994 08 Liaudies aljansas, vadovaujamas Šri Lankos laisvės partijos, laimėjo rinkimus pažadėjęs išspręsti etninį konfliktą. 1994 11 prezidente tapo aljanso kandidatė Ch. Kumaratunga (S. R. D. Bandaranaikeʼs ir S. V. R. D. Bandaranaikeʼs duktė), savo motiną ji paskyrė ministre pirmininke. 2000 vyriausybės vadovu tapo Ratnasiri Vikremanajakė. Vidaus taikos pasiekti nepavyko tamilų radikalams atnaujinus karo veiksmus; vyriausybės kariuomenė užėmė Džafną, tamilai kontroliavo salos šiaurę ir šiaurės rytus. 2001 12 laikiną taiką pasiekė Ranilo Vikramasingės vyriausybė, tačiau pagal konstituciją ministras pirmininkas daug valdžios neturėjo, 2004 jis buvo nušalintas prezidentės Ch. Kumaratungos. Konfliktas su Tamilų Ilamo išsivadavimo tigrais atsinaujino, su pertraukomis truko iki 2009 ir baigėsi vyriausybės pajėgų pergale prezidentaujant M. Radžapaksai (išrinktas 2005, perrinktas 2010).
prezidentas M. Radžapaksa (kairėje) ir Kinijos vadovas Si Dzinpingas (Pekinas, 2013 05 28)
Per 26 m. trukusį konfliktą žuvo 60 000–100 000 žmonių. 2004 per Azijos cunamį žuvo 30 000 salos gyventojų, 0,5 mln. neteko namų. Nepaisant ilgalaikio vidaus konflikto, 20–21 a. sandūroje Šri Lankos ekonomika buvo stipriausia Pietų Azijoje.
2015 01 prezidentu išrinktas Naujojo demokratinio fronto remiamas Maithripala Sirisena (netrukus tapo ir Šri Lankos laisvės partijos vadovu). Per 2019 04 21 (katalikams švenčiant Velykas) 3 krikščionių bažnyčiose ir 4 viešbučiuose savižudžių sprogdintojų surengtus teroro išpuolius žuvo daugiau apie 253 žm., daugiau kaip 500 sužeista. Šri Lankoje įvesta nepaprastoji padėtis. Atsakomybę už išpuolius prisiėmė Islamo valstybė. Valdžios atstovų teigimu, išpuolius surengė vietos grupuotė National Thowheeth Jama'ath, susijusi su Indijoje veikiančiais radikaliaisiais islamistais.
Nuo 1955 Šri Lanka yra Jungtinių Tautų narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1996.
C. W. Nicholas, S. Paranavitana A Concise History of Ceylon Colombo 1961; L. A. Mills Ceylon Under British Rule, 1795–1932 New York 1964; K. M. De Silva A History of Sri Lanka Berkeley 1981; J. C. Clifford Buddha in the Crown: Avalokitesvara in the Buddhist Traditions of Sri Lanka Oxford 1991; S. Siran The Prehistory of Sri Lanka Colombo 1992; J. M. Senaveratna The Story of the Sinhalese from the Most Ancient Times up to the End of „the Mahavansa" or Great Dynasty Colombo 1997; R. Gunaratna Sri Lanka's Ethnic Crisis and National Security Colombo 1998; P. Peebles The History of Sri Lanka Westport 2006; B. Roberts Sri Lanka / Urbanization and Sustainability in Asia: Case Studies of Good Practice 2006.
1088
Šri Lankos konstitucinė santvarka
Šri Lankos partijos ir profsąjungos