šriftas (vok. Schrift – raštas), tam tikro raidyno grafinė forma. Šriftą sudaro vienodo dydžio to paties stiliaus rašmenų (arabų raštas, dantiraštis, fonografinis raštas, glagolika, hebrajų raštas, hieratinis raštas, hieroglifai, ideografinis raštas, kirilika, piktografinis raštas, skiemeninis raštas) rinkinys. Pagal sukūrimo techniką šriftas būna raštinis, pieštinis, raižytinis, kaltinis, renkamasis, kompiuterinis. Svarbiausia renkamojo šrifto rūšis yra spaustuvinis šriftas. To paties raidyno spaustuvinis šriftas pagal piešinio stilių ir pobūdį skirstomas į garnitūrus, būna įvairaus dydžio, sodrumo (šviesus, pusjuodis, juodas), pasvirimo (status, kursyvas), pločio (siauras, normalus, platus). Pagal paskirtį spaustuvinis šriftas skirstomas į tekstinį (spausdinama knygų, žurnalų, laikraščių tekstas), antraštinį (spausdinamos antraštės, rubrikos), akcidentinį (renkami skelbimai, diplomai, blankai). Atskira šiuolaikinės taikomosios grafikos rūšis yra dailininkų kuriamas individualus meninis šriftas knygoms, plakatams, taikomosios grafikos kitiems kūriniams apipavidalinti. Ranka rašytas ar pieštas meninis šriftas naudojamas kaligrafijoje. Kompiuteriuose vyrauja 5 šeimų šriftai: serifiniai (arba antikvos), neserifiniai (arba groteskiniai), kvadratiškieji serifiniai (arba luiteliniai egiptietiškieji), rankraštiniai ir akcidentiniai. Kompiuteriniai šriftai dar skirstomi į taškinius, vektorinius, kontūrinius ir postskriptinius (arba algoritminius). Šrifto dydis dažniausiai apibūdinamas 3 parametrais: raidės aukščiu, iškeltinės ir nuleistinės aukščiais. Spaustuvinio šrifto aukštis – kegelis – matuojamas punktais (pt). Europoje 1pt ≈ 0,376 mm, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje – 0,351 milimetro. Kompiuteriuose naudojamas Jungtinių Amerikos Valstijų punktas.
Kompiuterinių šriftų šeimų pavyzdžiai: a – serifiniai (arba antikvos), b – neserifiniai (arba groteskiniai), c – kvadratiškieji serifiniai (arba luiteliniai), d – rankraštiniai, e – akcidentiniai
Iki spaudos atsiradimo šriftų formas kūrė paminklų kalėjai, raižytojai, knygų perrašinėtojai, kaligrafai, vėliau – spaustuvininkai ir dailininkai (jų vardais pavadintos atskiros šriftų rūšys). Apie 9 a. pr. Kr. susiformavęs graikų raštas pagrindė tolesnę lotyniškųjų rašmenų plėtotę. 12 a. įsigalėjo gotikiniai rašmenys (pirmasis spaustuvinis šriftas). 15 a. antrojoje pusėje atsirado antikva, kuri įgijo renesansinį, barokinį ir klasicistinį pavidalus. 19–20 a. sukurta naujų šriftų (daugiausia antikvos atmainų).
LIETUVOJE pirmosios knygos (16 a.) buvo spausdinamos gotiškuoju šriftu. Nuo 18 a. vidurio įsivyravo antikva. Po II pasaulinio karo daugiausia naudotas baltikos garnitūro šriftas, groteskas bei literatūrinis šriftas. Spaustuvinį šriftą (lotyniškąjį ir rusiškąjį) sukūrė V. Bačėnas (1971). Pirmąjį lituanistinį kompiuterinį šriftą Palemonas sukūrė A. Gurskas (su kitais, 2004). Kaligrafinių ir pieštinių šriftų sukūrė grafikai Z. Inčirauskienė (g. 1951), A. Každailis, R. Kepežinskas, A. Kliševičius, A. Kučas, B. Leonavičius, A. Lisauskienė (g. 1960), M. Petrulis (g. 1958), L. Skačkauskaitė‑Kuklienė (g. 1961).
2271
343
L: A. Buračas, V. Užtupas Senieji Lietuvos spaudmenys: XVI–XVIII amžiaus faksimilės Vilnius 2004; D. Dabner, S. Calvet, A. Casey Grafinio dizaino mokykla Vilnius 2010; A. Gurskas Kaligrafijos ir šrifto pagrindai Vilnius 2010.