sritniai kunigáikščiai, 13–16 a. Lietuvos valstybės aristokratijos ir žemvaldžių aukščiausiasis sluoksnis. Klostėsi trimis etapais.
Pirmajame (13 a. antra pusė) sritiniai kunigaikščiai atsirado iš atskirų žemių (Deltuvos, Nalšios, Neries, Upytės) kilusių genčių vadų kunigaikščių, jiems paklusus didžiajam kunigaikščiui. Nepaklususius nužudė Lietuvos didieji kunigaikščiai Mindaugas, Vaišelga (Vaišvilkas), Traidenis. Išliko smulkūs sritiniai kunigaikščiai (buvusioje Nalšios žemėje arba gretimose žemėse): Giedraičių, Svierių (Svyrių), Trobų, Alšėnų. Didesnes valdas išsaugojo tik šie (14 a. pabaigoje susigiminiavę su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu), kiti nusmuko iki vidutinių bajorų, nors kai kurie išsaugojo kunigaikščio titulą. Sritiniai kunigaikščiai išsaugojo savo valdų administracinį, teisinį, fiskalinį (mokesčių) imunitetą. Politinę įtaką darė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo sūnėnai Tautvilas, Lengvenis, Treniota, Traidenio brolis Sirputis, Butigeidžio brolis Butvydas (iškilęs į didžiuosius kunigaikščius).
Antrajame etape (14 a.) įsigalėjo Gediminaičiai. Daugėjant šios dinastijos narių, iš pradžių etninės Lietuvos teritorijoje jiems išskirdavo mažas kunigaikštystes (jos gyvavo neilgai, išimtis tik didelė Trakų kunigaikštystė): Karijotas gavo Naugarduką, Algirdas Krėvą, Kęstutis Trakus, Vygantas Kernavę. Prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungiant senrusių žemių, tokie sritiniai kunigaikščiai būdavo iškeldinami į rusų kunigaikštystes pašalinus vietinius Riurikaičius. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butvydo sūnus Vainius gavo Polocką, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnūs Algirdas – Vitebską, Karijotas – Podolę, Liubartas – Voluinę, brolis Teodoras – Kijevą, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnūs Andrius – Polocką, Dmitrijus – Brianską, Vladimiras – Kijevą, Kaributas – Severianų Naugardą. Šiose žemėse lietuvių kunigaikščiai įkurdindavo savo kariaunas ir priimdavo stačiatikių tikėjimą, bet duokles mokėjo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir ėjo į jo telkiamą kariuomenę. Išsiplėtusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo sritinius kunigaikščius vienijančia politine struktūra, sritiniai kunigaikščiai sudarė Didžioji kunigaikščio tarybos pagrindą. Valdžios svarbiausius svertus sutelkė didysis kunigaikštis ir nedaug jam artimiausių dinastų (broliai ir juos išstumiantys suaugę sūnūs). Tai lėmė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščių žemių sritiniai kunigaikščiai susidėjo su priešiškais kaimynais (Andrius iš Polocko su Livonijos ordinu, Dmitrijus iš Briansko ir Vladimiras iš Kijevo – su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, Karijotaičiai – su Lenkija). Krėvos sutartį (1385) signavo tik Jogailos broliai (Julijonos sūnūs) ir Vytautas (Kęstučio sūnus), tai rodo, kad sritiniai kunigaikščiai turėjo galią.
Trečiojo etapo pradžioje, 14 a. 10 dešimtmetyje, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pašalino stambiausius ir įtakingiausius sritinius kunigaikščius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis ėmė valdyti jo vietininkai, daug sritinių kunigaikščių žuvo Vorsklos mūšyje (1399) su totoriais. Aplinkybių priverstas Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (Jogailaičiai) leido grįžti į Kijevą Vladimiro Algirdaičio palikuoniams Olelkaičiams, bet netrukus perkėlė juos į Slucką. Buvusiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai iki jo gyvos galvos leista valdyti Voluinę. 15 a. antroje pusėje išmirė Kobriną ir Klecką valdę Riurikaičiai. Buvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jaunučio palikuonių Mstislaviškių ir Riurikaičių Druckių nedidelės valdos dar labiau susmulkėjo. 16 a. sritinius kunigaikščius nuo ponų skyrė tik jų titulas, bet nyko ir jo reikšmė ponams išsirūpinus titulus: Radviloms – kunigaikščio, Goštautams, Chodkevičiams – grafo. Voluinės Ostrogiškiai išlaikė savo vietą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryboje tik užimdami aukštas valstybines pareigybes. Liublino unijos (1569) sutartimi sritiniai kunigaikščiai buvo pašalinti iš Abiejų Tautų Respublikos Senato, jų palikuoniai galutinai įsiliejo tik į ponų vidurinį sluoksnį.
683