SSRS–Súomijos kãras, Tęstnis kãras, 1941–44 Suomijos ir nacių Vokietijos karinis konfliktas su SSRS. Antrojo pasaulinio karo dalis.
Prielaidos ir pasirengimas karo operacijoms
Antrasis SSRS–Suomijos karas prasidėjo 1941 06 25, praėjus 15 mėn. po 1939–40 Žiemos karo. Suomiai siekė atgauti prarastas teritorijas ir prisijungti Rytų Kareliją. Šie suomių tikslai atitiko Trečiojo reicho ekspansinius planus ir apskritai negalėjo būti įgyvendinti be jo pagalbos. Bendras karo strateginis veiksmų planas buvo parengtas dalyvaujant Suomijos ir Vokietijos politikos ir karo vadams. 1941 05 25–28 Zalcburge ir 06 03–06 Helsinkyje sutarta dėl vokiečių dalinių atvykimo, suomių mobilizacijos pradžios 06 15. Tačiau Suomija nepasirašė Berlyno pakto.
SSRS strategija buvo nukreipta į buvusios Rusijos imperijos teritorijų grąžinimą. Sovietų Šiaurės frontas Suomijos pasienyje disponavo 450 000 žm., 18 divizijų. 23‑ioji armija dislokuota Karelijos sąsmaukoje, 7‑oji armija – Ladogoje, 14‑oji – Murmanske. 8 oro pajėgų divizijos (apie 700 lėktuvų), kitaip negu 9/10 SSRS oro pajėgų, nebuvo sunaikintos per vokiečių antskrydžius pirmomis SSRS–Vokietijos karo dienomis. Sovietų Baltijos laivyną sudarė 2 koviniai laivai, 2 lengvieji kreiseriai, 47 dideli torpediniai kateriai, 75 povandeniniai laivai, daugiau kaip 200 mažesnių laivų ir šimtai lėktuvų.
Suomijos karinės pajėgos: 475 000–500 000 mobilizuotų karių, 14 divizijų (vadas C. G. E. Mannerheimas); 2‑asis ir 3‑asis korpusai buvo dislokuoti prie Karelijos sąsmaukos, Karelijos armija (6‑asis ir 7‑asis korpusai – 7 divizijos, tarp jų –vokiečių 163‑ioji infanterijos divizija) – į šiaurę nuo Ladogos ežero, 14‑asis divizionas – Kainuu regione. Suomijos oro pajėgas 1941 07 sudarė 235 lėktuvai. Suomių artilerija buvo stipresnė nei per Žiemos karą, nors trūko motorizuoto transporto.
Norvegijos armija (AOK Norwegen), kurią sudarė 4 divizijos, iš viso 67 000 vokiečių karių, laikė Arkties frontą, kuris driekėsi maždaug 500 km per Suomijos Laplandiją.
Suomijos ofenzyva 1941
1941 06 22 Suomijos pajėgos pradėjo operaciją Regata – dislokavo karius Alandų salose. Nors 1921 Alandų konvencijoje buvo nuostatos, leidžiančios Suomijai ginti salas per išpuolį, šios operacijos derinimas su Vokietijos puolimu ir salose veikusių SSRS konsulato darbuotojų suėmimas reiškė, kad sutartis buvo pažeista.
Prasidėjus operacijai Barbarossa (Barbarosos planas) 1941 06 22, apie 3.15 val., SSRS pradėjo oro antpuolius, 460 naikintuvų ir bombonešių nusitaikė į Suomijos 19 oro uostų, Suomijos miestuose ar kaimuose šie antskrydžiai pridarė daug žalos. Veikiant suomių oro gynybai sunaikinti 23 sovietų bombonešiai. 1941 06 26 prezidentas R. H. Ryti per radiją pasakė garsiąją kalbą apie Tęstinį karą.
Suomių puolamieji veiksmai prasidėjo 1941 07 10. 1941 07 16 6‑asis korpusas pasiekė Ladogos šiaurines pakrantes, perkirsdamas SSRS 7‑ąją armiją į dvi dalis. 2‑asis Suomijos korpusas 1941 07 31 pradėjo puolimą Karelijos sąsmaukos šiaurėje. 1941 08 09 suomiai apsupo SSRS pajėgas šiaurės vakariniame Ladogos krante (vėliau šios SSRS divizijos evakavosi Ladogos ežeru). 1941 08 22 4‑asis suomių korpusas pradėjo Vyborgo puolimą, 08 23 2‑sis korpusas pasiekė Vuoksi upę ir apsupo Vyborgą (Viipuri) ginančias SSRS pajėgas. Įsakymas atsitraukti atėjo per vėlai ir SSRS kainavo didelių nuostolių; didžioji dalis SSRS pajėgų vėliau evakuota per Koivisto salas. SSRS 23‑ioji armija nebuvo pajėgi sulaikyti šio suomių puolimo ir 1941 09 02 suomiai pasiekė senąją 1939 m. sieną. Suomijos ir Vokietijos ofenzyva padalijo sovietų frontą į Leningrado ir Karelijos frontus.
Suomijos kariai kerta 1940 taika nustatytą SSRS ir Suomijos sieną (1941 07 12)
Suomijos puolimas sustojo ties Beloostrovo–Sestros–Ochtos–Lemblovo–Ladogos linija, apie 30 km nuo Leningrado; suomiai užėmė gynybines pozicijas. 1941 09 01 Suomijos 4‑asis korpusas sumušė SSRS 23‑iąją armiją prie Porlampi. Frontas stabilizavosi, tai leido vokiečiams pradėti Leningrado apgultį. 1941 09 09 Suomijos Karelijos armija pradėjo puolimą Petrozavodsko, Onegos ežero ir Svirės upės kryptimi. Vokietijos armijų grupė Šiaurė judėjo iš pietų Svirės link ir užėmė Tichviną, tačiau SSRS pajėgoms kontratakuojant buvo priversti atsitraukti prie Volchovo upės. SSRS pajėgos nuolat nesėkmingai siekė nustumti suomius nuo tilto piečiau Svirės. 1941 12 06 suomių puolimas Rytų Karelijoje buvo sustabdytas. Per 5 mėn. kampaniją Suomija neteko 75 000 karių (iš jų 26 355 žuvo), SSRS – 230 000 karių (iš jų 50 000 pateko į nelaisvę).
Operacija „Sidabrinė lapė“ Laplandijoje
Vokiečių tikslas Karelijoje buvo Murmanskas, vienintelis visus metus neužšąlantis jūrų uostas, SSRS naudotas lendlizo paramai iš Jungtinių Amerikos Valstijų gauti, svarbu buvo ir blokuoti geležinkelį iš Murmansko į Leningradą. Jungtinė Vokietijos Norvegijos armijos ir Suomijos 3‑iosios ir 6‑osios divizijų operacija Sidabrinė lapė (vokiškai Silberfuchs, suomiškai Hopeakettu) prieš besiginančias SSRS 14‑ąją ir 54‑ąją šaulių divizijas prasidėjo 1941 06 29. Iki 1941 11 dėl didelio SSRS pajėgų priešinimosi, atšiauraus arktinio klimato, puolimui netinkamo reljefo ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl lendlizo suomiams daromo spaudimo buvo pasistūmėta vos per 30 km nuo Kirovo geležinkelio.
Karo veiksmai 1942–1944
1942–43 fronto linija pakito nedaug. 1942 01 sovietų Karelijos frontas bandė atkovoti 1941 pabaigoje prarastą Medvežjegorską (suomiškai Karhumäki), balandį SSRS pajėgos pradėjo puolimą Svirės fronte, 1942 – Kestengos (Kiestinki) regione toliau į šiaurę Laplandijoje, t. p. tolimoje šiaurėje prie Pečengos (Petsamo) išlaipintas 14‑osios šaulių divizijos desantas, remiamas Šiaurės laivyno. Visi SSRS puolimai prasidėjo daug žadančiai, tačiau dėl pernelyg išplėtotų sovietų linijų ar atkaklaus suomių pasipriešinimo puolimai buvo atremti. 1942 09 SSRS pajėgos vėl atakavo Medvežjegorską, tačiau, nepaisant penkias dienas trukusių kovų, sugebėjo suomių linijas nustumti tik 500 m maždaug 1 km ilgio fronto ruože. Vėliau tą mėnesį vokiečių kontrataka įveikė SSRS dviejų batalionų desantą Petsame.
Suomijos šturmo grupės kariai puola SSRS kariuomenės pozicijas (1942 06 01)
1942 06 04 K. G. E. Mannerheimas, nepaisydamas A. Hitlerio raginimų, atsisakė dalyvauti Leningrado blokadoje (Leningrado mūšis), motyvuodamas siekimu ateityje išvengti SSRS provokacijų. Nuo 1941 08 Ladogoje dislokuota suomių 150 greitaeigių katerių, 2 minų klojėjai ir 4 garlaiviai. Suomijos generolas Paavo Talvela (1897–1973) 1942 05 17 pasiūlė sukurti Ladogoje jungtinę suomių, vokiečių ir italų flotilę, skirtą lendlizo Murmansko konvojams blokuoti. Flotilę, pavadintą Karinio jūrų laivyno būriu, sudarė 4 italų ir 1 suomių torpedinės motorinės valtys, 4 vokiečių minų klojėjai; operacijos pradėtos 1942 08, paskandinta nemažai katerių ir valčių, atakuotos priešo pakrančių karinės bazės ir kariuomenės daliniai. Nepaisant blokados, SSRS Baltijos laivynas galėjo veikti iš Leningrado. 1941 09 buvo paskandintas suomių laivas Illmarinen, 1942 pradžioje sovietai atsiėmė Goglando salą, tačiau pavasarį vėl prarado ją ir Bolšoj Tiuterso salą. Sovietų povandeninių laivių operacijos 1942 vasarą buvo sėkmingos ir įtikino vokiečius tiesti priešpovandeninius tinklus, t. p. įrengti minų laukus tarp Porkkalos pusiasalio ir Naissaaro – tai SSRS povandeniniams laivams tapo neįveikiama kliūtimi. Arkties vandenyne Suomijos radijo žvalgyba perėmė Sąjungininkų pranešimus apie tiekimo kolonas į Murmanską ir perdavė informaciją Abverui.
1941 07 19 Rytų Karelijoje suomiai organizavo karinę administracją siekdami inkorporuoti regioną į Suomiją. Karui pasibaigus numatyta iškeldinti rusų tautybės gyventojus (apie pusę visos regiono populiacijos) ir jų vietoje apgyvendinti suomius, karelus. Daugumą teritorijos gyventojų sovietai evakavo dar iki karo veiksmų pradžios, tačiau liko 85 000 žm., daugiausia senyvo amžiaus, moterys, vaikai. Apie 30 % rusų tautybės gyventojų buvo uždaryta į koncentracijos stovyklas, kur 1941–42 žiemą apie 3500 žm. mirė, daugiausia nuo bado. Vėliau materialinės sąlygos gerėjo, K. G. E. Mannerheimas pasikvietė Raudonojo Kryžiaus inspekciją.
Sovietų ofenzyva 1944
prezidentas R. Ryti (dešinėje) ir maršalas K. G. E. Mannerheimas inspektuoja kariuomenę (Enso, dabar Svetogorsk, 1944 06 04)
Suomija kariškai susilpnėjo po Vokietijos pralaimėjimo Stalingrado mūšyje. 1943 03 Suomijos ministras pirmininkas Edwinas Linkomiesas sudarė naują kabinetą, kurio tikslas buvo sudaryti taiką. 1943 ir 1944 Suomija užmezgė santykius su Vakarų sąjungininkais ir SSRS, tačiau konkrečių sutarčių nebuvo pasirašyta. J. Stalinas nusprendė priversti Suomiją pasiduoti po Helsinkio bombardavimo 1944 02, trys didelės oro atakos buvo atmuštos suomių priešlėktuvinės gynybos – tik 5 % bombų pasiekė savo tikslą. 1944 04 Suomija atsisakė pradėti taikos derybas dėl jai nepalankių SSRS reikalaujamų sąlygų.
1944 06 09 SSRS pajėgos pradėjo puolimą Karelijos sąsmaukos ir Ladogos kryptimi, tuo pačiu metu Vakarų sąjungininkai išsilaipino Normandijoje (Normandijos operacija, planas suderintas Teherano konferencijoje). SSRS artilerija ir didesnė kariuomenė pralaužė pagrindinę suomių gynybos liniją. Šeštą dieną jie prasiskverbė iki antrosios gynybos linijos (Vammelsuu–Taipale) ir 06 20 užėmė Vyborgą (Viipuri). Tai privertė suomius sustiprinti sąsmaukos regioną, permetant pajėgas nuo Petrozavodsko (dėl to sovietai 1944 06 28 jį užėmė). 06 25 sovietai pasiekė 3‑iąją gynybos liniją (Viipuri–Kuparsaari–Taipale).
Tali–Ihantalos mūšis
1944 06 25–07 09 įvyko lemiamas Tali–Ihantalos mūšis (netoli Vyborgo), laikomas didžiausiu Skandinavijos karų istorijoje. 06 20–24 Suomijos 18‑oji divizija, 3‑ioji brigada ir 13‑ojo pulko 3‑iasis batalionas (iš viso apie 50 000 žm.) gynėsi nuo sovietų 97‑ojo ir 109‑ojo pulkų ir 152‑osios tankų brigados (iš viso apie 150 000 žm., sovietų duomenimis, iki 60 000 žmonių). Gynėjai atlaikė galingas SSRS artilerijos bei oro atakas ir laimėjo laiko rezervams pritraukti. 06 25 sovietai mėgino prasiveržti prie Tali kaimo, Leitimojarvi ežero ir kitur, tačiau buvo sustabdyti. Pasitelkę rezervus suomiai surengė kontrpuolimą. SSRS pajėgos, praradusios kelis tankus ir nemažai kareivių, buvo priverstos atsitraukti. 06 27–30 suomiai kartu su vokiečių 303‑iąja šaulių brigada mėgino perimti iniciatyvą, tačiau nutrūkus vidaus komunikacijai jiems nepavyko apsupti tankų ir artilerijos pranašumą turinčių SSRS pajėgų Talinmylly gyvenvietėje.
Laimėtos 72 valandos leido suomių 6‑ajai ir 11‑ajai divizijoms laiku pasiekti mūšio vietą. 06 28 suomiai ir vokiečiai bombardavo SSRS dalinius, bet ir šie (276‑oji bombonešių divizija) intensyviai atakavo suomius. 06 29 suomiams didelių aukų kaina pavyko atkurti pakrikusią gynybą, 06 30 jie užėmė gynybos liniją, kurios 90 % sudarė vandens kliūtys, tai leido jiems organizuoti tvirtą gynybą siauruose ruožuose ir atmušti visas sovietų atakas. 07 01–09 suomių artilerija sukoncentruota šalies mastu istoriškai maksimaliai (pagal artilerijos generolo Vilho Petterio Nenoneno metodą, toks artilerijos sutelkimas leido lengvai koreguoti ugnį ir greitai keisti taikinius). Kritiniame Inhantalos ruože Suomijos gynėjai sutelkė ugnį taip, kad sumuštų besiveržiantį SSRS pajėgų smaigalį. Tai privertė SSRS karinę vadovybę keisti taktiką, ji 07 09 nutraukė puolimą ir permetė savo geriausius dalinius į Estijos frontą prie Narvos.
Pasak suomių šaltinių, šiame mūšyje SSRS neteko 300 tankų, apie 280 lėktuvų, žuvo apie 5000, sužeista apie 15 000 karių. Suomijos nuostoliai: 1100 žuvusių, 6300 sužeistų ir 1100 dingusių be žinios. Suomių sėkmės priežastys – jie perėmė sovietų radijo signalus ir tobulai organizavo gynybą, pažymėtinas efektyvus jų karo aviacijos veikimas. Tai leido Suomijai, jau išnaudojusiai didžiąją savo karo resursų dalį ir nepajėgiančiai toliau dalyvauti kovose, sau palankiomis sąlygomis baigti karą, sudaryti paliaubas su SSRS ir išsaugoti valstybingumą.
Bendros karo netektys
Bendros Suomijos netektys kare: apie 63 200 karių žuvo, apie 158 000 buvo sužeista, apie 3500 pateko į nelaisvę. 939 suomių civiliai žuvo per sovietų oro antskrydžius, 190 nužudyta sovietų diversantų. Vokietijos netektys Suomijos fronte: 16 000 karių žuvo, 60 000 sužeista, 6800 dingo be žinios. SSRS netektys: apie 250 000 žuvusiųjų, 500 000–575 000 sužeista, 56 000–64 000 pateko į nelaisvę, iš jų 18 318 žuvo koncentracijos stovyklose.
Paliaubų sutartis ir jos padariniai
Suomijos vyriausybė atsisakė toliau derėtis, kol sovietai nesustabdys savo puolimo. Remdamasi vadinamuoju Ryti-Ribbentropo susitarimu (1944 06 26), Suomijos vyriausybė sustiprino savo pajėgas vokiečių daliniais. Tik sovietų puolimui sustojus prezidentas R. H. Ryti 07 28 atsistatydino ir kreipėsi į C. G. E. Mannerheimą su prašymu, kad šis kandidatuotų į prezidentus; tai turėjo leisti Suomijai pasitraukti iš ankstesnio susitarimo su Vokietija ir sudaryti su SSRS paliaubas. 09 02 C. G. E.Mannerheimas laiške A. Hitleriui pranešė, kad Suomiją pasitraukia iš karo, 09 04 jis tapo naujuoju Suomijos prezidentu. A. Hitlerio planai per karinį perversmą pakeisti C. G. E. Mannerheimą sau palankiu asmeniu dėl greitų įvykių liko neįgyvendinti.
1944 09 19 Suomija pasirašė paliaubų sutartį su SSRS bei Jungtine Karalyste. Suomija turėjo užleisti SSRS dalį Karelijos ir Sallos, t. p. salas Suomijos įlankoje, Petsamo sritį ir 50‑čiai metų išnuomoti Porkkalos pusiasalį SSRS karinei bazei (grąžinta Suomijai 1956). Be to, Suomija privalėjo praleisti SSRS karinį tranzitą, per 6 m. išmokėti 300 000 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių reparacijas, legalizuoti Suomijos komunistų partiją ir uždrausti politines jėgas, sovietų laikomas fašistinėmis. Asmenys, SSRS laikomi kaltais dėl karo, privalėjo būti suimti ir teisiami (prezidentas R. H. Ryti kalėjo Suomijoje, amnestuotas 1949).
Iki 1944 12 30 į SSRS sugrįžo apie 42 000 sovietų karo belaisvių. Vokietijos pajėgos paliko Suomijos teritoriją; Vokietijai atsisakius išvesti savo kariuomenę iš Laplandijos (nenorėjo prarasti nikelio šachtų) tarp Suomijos ir Vokietijos kilo 1944–45 Laplandijos karas). Vėliau Suomija turėjo atsisakyti Marshallo plano teikiamos paramos. Apie 260 000 Karelijos gyventojų evakavosi iš Karelijos į Suomiją. Apie 56 000 suomių buvo deportuota į SSRS centrinius regionus.
Istorinė reikšmė
Suomija neteko 1/5 savo teritorijos, 11 % gyventojų ir antro pagal dydį miesto, tačiau antrąsyk (pirmą kartą – 1940) išvengė kitų Baltijos šalių, kurios buvo aneksuotos ir tapo sovietų respublikomis, likimo. Dėl atkaklaus suomių tautos priešinimosi nei SSRS sąjunga su nacių Vokietija 1939–41, nei Vokietijos (jau kaip Suomijos sąjungininkės) pralaimėjimai 1944–45 neleido SSRS prisijungti visos Suomijos teitorijos.
A. J. Schwartz America and the Russo–Finnish War New York 1960; E. Jutikkala, K. Pirinen A History of Finland New York 1988; O. Vehviläinen Finland in the Second World War: Between Germany and Russia New York 2002; T. Kinnunen, V. Kivimäki Finland in World War II: History, Memory, Interpretations Leiden 2011; H. O. Lunde Finland's War of Choice: The Troubled German-Finnish Alliance in World War II Newbury 2011; Ph. Jowett, B. Snodgrass Finland at War 1939–45 London 2012; V. Nenye, P. Munter, T. Wirtanen, Ch. Birks Finland at War: The Continuation and Lapland Wars 1941–45 Oxford 2016.
1088
-antrasis SSRS–Suomijos karas