stabilizãvimo poltika, valstybės ekonominės politikos priemonių, kuriomis siekiama stabilizuoti ekonomiką ir mažinti jos ciklinius svyravimus, visuma. Stabilizavimo politika turi reguliuoti visuminę paklausą taip, kad sušvelnintų ekonominius pakilimus ir nuosmukius, atkurtų ir palaikytų ekonominę pusiausvyrą visose ekonominio ciklo fazėse, garantuotų stabilų ekonominį augimą, nedarbo ir infliacijos lygį ilguoju laikotarpiu, net jei trumpuoju laikotarpiu jos priemonės (pavyzdžiui, mokesčių didinimas, socialinių išmokų mažinimas) turi neigiamą poveikį gyventojams. Šiuolaikinės stabilizavimo politikos pradininkas J. M. Keynesas 20 a. 4 dešimtmetyje iškėlė idėją, kad rinkos ekonomika negali sklandžiai susireguliuoti, ypač po didelių krizių, nes vidutinis darbo užmokestis, prekių ir paslaugų kainos nėra visiškai lanksčios ir negali greitai prisitaikyti prie ekonominių pokyčių (keinsizmas). Per ekonominį nuosmukį valstybė turi fiskalinės politikos ir pinigų politikos priemonėmis skatinti visuminę paklausą ir ekonominį aktyvumą, kad padidintų BVP ir sumažintų nedarbą, per ekonominį pakilimą – juos riboti, kad sumažintų infliaciją. Esant savaime didėjančiai inercinei infliacijai šių tradicinių stabilizavimo politikos priemonių kartais nepakanka, valstybė dar turi tiesiogiai reguliuoti darbo užmokesčio ir kainų lygį. Stabilizavimo politika gali būti aktyvi (diskrecinė), kai valstybė taiko aktyvias ekonomikos reguliavimo priemones tam tikroms šalies ūkio problemoms spręsti (ypač per didelį pakilimą ar nuosmukį), arba pasyvi (automatinė), kai vykstantys ekonominiai procesai nuolat (taip pat ir normalios ekonominio ciklo elgsenos sąlygomis) koreguojami automatiniais stabilizatoriais. Per dideles ekonomines krizes šalių vyriausybės ir centriniai bankai dažnai vykdo stabilizavimo politiką padedant Tarptautiniam valiutos fondui, Pasaulio bankui. Stabilizavimo politikos sėkmės svarbiausias veiksnys – pozityvi, skatinanti investicinį aktyvumą, žmonių reakcija į vyriausybės taikomas stabilizavimo politikos priemones.
2687