stãcija (lot. statio – sustojimas), 14–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių servicinė (servicija) prievolė. Kilo pasėdžiui 15 a. pirmoje pusėje suskilus į atvykusių į valsčių didžiojo kunigaikščio ar jo pareigūnų maitinimą (mezliava) ir išsivežamus produktus. Juos ir kitas gėrybes valstiečiai patys turėjo pristatyti į valsčiaus centrą. Stacija, kaip valdinystės ženklas, imta nuo atskiro ūkio, bet ją sunešdavo bendruomenė (nelaisvoji šeimyna jos neduodavo, kaimynai simboliškai atnešdavo gaidį ir 10 kiaušinių). Nuo 14 a. pabaigos didieji kunigaikščiai, atiduodami dalį valstiečių bajorams, perleisdavo jiems ir tų valstiečių duodamą staciją (tai galutinai įforminta 1588 Trečiajame Lietuvos Statute). Nuo 15–16 a. sandūros dalį stacijos imta keisti pinigais, nes suvežta į vieną vietą gausybė produktų imdavo gesti. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prijungus prie Rusijos (1795) stacija pakeista piniginiais mokesčiais.
683