stagfliãcija (stag(nacija) + (in)fliacija), ekonominė padėtis, kai kartu lėtai auga ar net mažėja BVP, didėja nedarbo lygis (stagnacija) ir kainos (infliacija). Stagfliacija pirmą kartą pastebėta Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 7 dešimtmetyje, ji prieštaravo tuo laikotarpiu ekonomikos moksle vyravusios keinsizmo teorijos nuostatai, kad didėjanti infliacija skatina ekonominį augimą ir mažina nedarbą, o didėjant nedarbui mažėja kainų lygis, todėl nedarbas ir infliacija negali didėti vienu metu. Vėliau stagfliacija vyko per 1974–76 ir 1981–82 pasaulines ekonomines krizes beveik visose ekonomiškai stipriose Vakarų šalyse, 20 a. 10 dešimtmečio pradžioje – posocialistinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse (ir Lietuvoje). Manoma, stagfliacija gali kilti dėl dviejų priežasčių. Pirma, įvykus nepalankiam pasiūlos šokui (pavyzdžiui, kai padidėja energetinių išteklių kainos juos importuojančioms šalims) ekonomikos gamybiniai pajėgumai mažėja ir todėl didėja prekių ir paslaugų kainos, o tuo pat metu gamyba tampa brangesnė ir ne tokia pelninga. Antra, stagfliacija gali prasidėti dėl netinkamos makroekonominės politikos, pavyzdžiui, centrinis bankas per daug padidindamas pinigų kiekį apyvartoje gali sukelti infliaciją, o vyriausybė per daug reguliuodama prekių ir darbo rinkas – stagnaciją. Abi šios priežastys ir lėmė 20 a. 8 dešimtmečio stagfliaciją, kai OPEC sumažino naftos gavybą, pasaulinės naftos kainos labai smarkiai padidėjo sukeldamos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose ekonomiškai stipriose šalyse ir infliacijos didėjimą, ir gamybos nuosmukį, o šių šalių centriniai bankai ekonominio nuosmukio padariniams neutralizuoti naudojo per daug skatinančią pinigų politiką, kuri dar labiau paspartino infliaciją. Įveikti stagfliaciją galima pakeičiant pasiūlos šoką sukėlusius energetinius ir kitus išteklius jų pakaitalais, efektyviau juos naudojant, tinkamai reguliuojant valstybės ekonominę politiką.
2687
pasiūlos šokas