stagnãcija (lot. stagnum – stovintis vanduo), ilgai trunkantis lėto, nulinio ar net neigiamo ekonominio augimo, gamybos ir prekybos sąstingio laikotarpis. Stagnaciją dažniausiai lydi aukštas nedarbo lygis, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio mažėjimas. Ekonomikos struktūra nustoja keistis, sulėtėja investicinė ir inovacinė veikla, mokslinės techninės pažangos laimėjimų diegimas. Stagnacijos požymiu dažniausiai laikomas mažesnis kaip 2–3 % per metus BVP augimas (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose per Didžiąją depresiją, SSRS 20 a. 8–9 dešimtmečiais, Japonijoje nuo 20 a. pabaigos). Palyginti su stagfliacija, stagnacija vyksta dažniau ir mažiau griauna šalies ekonomiką, nes jos nelydi didelė infliacija. Stagnacijos priežastys dažniausiai siejamos su visuminės paklausos, investicijų, pinigų rinkos problemomis, ekonomikos monopolizavimu ir konkurencijos mažėjimu, klaidinga valstybės ekonomine politika. Be ekonominių veiksnių, stagnaciją gali sukelti ir stichinės nelaimės, demografiniai pokyčiai. Ekonominei stagnacijai įveikti vyriausybė gali naudoti fiskalinės politikos (mažinti mokesčius verslui, didinti valstybės išlaidas) ir pinigų politikos (didinti pinigų pasiūlą, mažinti palūkanų normą) priemones.
2687