stalagmtai (gr. stalagma – lašas), karstinių urvų arba kitos kilmės požeminių ertmių (olų, apleistų kasyklų) konkrecijų rūšis, susiformuojanti ant urvo aslos. Būna įvairaus aukščio ir skersmens vertikalių stulpų, cilindrų, kūgių, piramidžių pavidalo. Susidaro tose vietose, kur nuo skliauto laša karbonatų arba kitų druskų prisotinto požeminio vandens lašai. Vandeniui išgaravus kalcito (dažniausiai), aragonito, gipso, halito arba kitų mineralų nuosėdos kristalizuojasi; stalagmitai, kaip ir stalaktitai, didėja labai lėtai. Stalagmitams susijungus su stalaktitais susidaro stalagnatai. Esant neigiamai temperatūrai formuojasi ledo stalagmitai. Vienas didžiausių stalagmitų (aukštis 67,2 m) yra Martín Infierno urve (Kuba). Kai kurių stalagmitų amžius 90–600 tūkst. metų. Stalagmitai pasižymi liuminescencinėmis savybėmis. Terminą pirmasis pavartojo danų gamtininkas Ole Wormas (1655).
stalagmitai (Demenovkos urvynas, Slovakija)
-stalagmitai
1576