stalakttai (gr. stalaktos – varvantis), karstinių urvų arba kitos kilmės požeminių ertmių konkrecija, susiformuojanti ant urvo skliauto ir viršutinių sienos dalių. Būna įvairaus ilgio ir skersmens vertikalių varveklių, vamzdelių, cilindrų, kūgių, šukų, kutų, drapiruočių pavidalo. Susidaro karbonatų arba kitų druskų prisotinto požeminio vandens lašėjimo vietose, kuriose garuojant vandeniui kaupiasi kalcitas (dažniausiai), aragonitas, gipsas, halitas arba kiti mineralai. Stalaktitai pasižymi liuminescencinėmis savybėmis. Didėja labai lėtai (apie 0,1–3 mm per metus), kartais greičiau (iki 25–35 mm per metus). Stalaktitams susijungus su stalagmitais susidaro stalagnatai. Esant neigiamai temperatūrai formuojasi ledo stalaktitai. Vienas didžiausių stalaktitų (ilgis 8,2 m) yra Džeitos grotoje (Libanas). Terminą pirmasis pavartojo danų gamtininkas Ole Wormas (1655).
stalaktitai (Demenovkos urvynas, Slovakija)
besiformuojantys stalaktitai (augantys gipso kristalai; Ežerų urvynas, Ukraina)
-stalaktitas
1576