Stalingrãdo mšis, vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių, vykęs 1942 07 17–1943 02 02 (Vakarų istorikų požiūriu, 1942 08 23–1943 02 02) tarp SSRS ir nacių Vokietijos kariuomenių; SSRS–Vokietijos karo dalis. Skirstomas į 2 etapus: 1942 07 17–1942 11 18 ir 1942 11 19–1943 02 02.
I etapas
1942 05 SSRS kariuomenei pralaimėjus prie Charkovo ir Kerčės pusiasalyje Vokietijos kariuomenė pradėjo puolimą Rytų fronto pietuose. Ji pasiekė Voronežą, užėmė Rytų Donbasą. 1942 07 17 prasidėjo Stalingrado operacija; Vokietijos kariuomenės tikslas buvo užimti Dono ir Volgos tarpupį (apsaugoti Kaukazą puolančios grupuotės užnugarį), svarbų pramonės centrą Stalingradą, nutraukti susisiekimą Volgos upe. Vokietijos Pietų armijų grupė buvo padalyta į armijų grupes A ir B. Stalingradą puolė B grupei priklausanti 6‑oji armija (vadas F. Paulus; 270 000 žm. – 13 divizijų, 3000 pabūklų ir minosvaidžių, apie 500 tankų), ją rėmė 4‑asis oro laivynas (1200 lėktuvų). Gynėsi SSRS kariuomenės Stalingrado frontas (vadai S. Timošenko, V. Gordovas; 160 000 žm. – 12 divizijų, 2200 pabūklų ir minosvaidžių, apie 400 tankų, daugiau kaip 450 lėktuvų). Nuo Stalingrado mūšio pradžios kovos veiksmus šia kryptimi koordinavo vyriausiojo vado pavaduotojas G. Žukovas. Vokietijos kariuomenei nepavyko apsupti Dono didžiajame vingyje atkakliai besipriešinančios SSRS kariuomenės. 07 31 į pagalbą 6‑ajai armijai iš Kaukazo krypties pasuko 4‑oji tankų armija (vadas H. Hothas), liepos pabaigoje permesta 8‑oji Italijos, rugsėjį ir spalį – 3‑oji ir 4‑oji Rumunijos armijos, papildyta ir 6‑oji armija. SSRS kariuomenė t. p. buvo stiprinama, rugpjūtį Stalingrado frontas padalytas į Stalingrado ir Pietryčių (vadas A. Jeriomenko).
Rugpjūčio pradžioje Vokietijos kariuomenė persikėlė per Doną, 08 23 pasiekė Volgą į šiaurę nuo Stalingrado, jos aviacija visiškai subombardavo miestą. 09 15 prasidėjo kautynės mieste, iki 11 11 Vokietijos kariuomenė 4 kartus tiesiogiai šturmuodama Stalingradą patyrė didelių nuostolių. Vokietijos kariuomenei neužteko jėgų apeiti Stalingradą, kova dėl J. Stalino vardu pavadinto miesto abiem kovojančioms pusėms tapo principiniu reikalu. Stalingradą gynė SSRS 62‑oji armija (vadas V. Čiuikovas), pietrytinę dalį ir prieigas – 64‑oji armija (vadas M. Šumilovas). Vokietijos kariuomenei pavyko prieti prie Volgos dar keliose vietose, užimti apie 90 % miesto teritorijos, bet gavusi pastiprinimą SSRS kariuomenė atblokšdavo priešą. 09 28 Stalingrado frontas pavadintas Dono (vadas K. Rokossovskis), Pietvakarių – Stalingrado (vadas A. Jeriomenko), spalio pabaigoje sudarytas Pietvakarių frontas (vadas N. Vatutinas). Iš viso per Stalingrado gynybinę operaciją SSRS kariuomenė atsitraukė 150 km.
Vokietijos kariuomenės artilerija prie Stalingrado (1942)
II etapas
Dar 09 13 J. Stalinas patvirtino SSRS karinės vadovybės suplanuotą operaciją Uranas (pradėta rengti lapkričio pradžioje) apsupti Vokietijos kariuomenės Stalingrado grupuotę (giliai į miestą ir jo prieigas įsiterpusių 6‑osios ir 4‑osios tankų armijų flanguose buvo silpnos rumunų ir italų armijos). SSRS karinė vadovybė susitaikė su tuo, kad grupuotė išsiverš iš apsupties, bet pasitrauks iš Stalingrado ir nuo Volgos. Sovietiniais duomenimis, lapkričio viduryje puolimui pasirengusi SSRS kariuomenė turėjo 1 106 000 žmonių, 15 500 pabūklų ir minosvaidžių, 1500 tankų, 1300 lėktuvų; Ašies valstybių kariuomenė – 1 011 000 žm., 10 300 pabūklų ir minosvaidžių, 675 tankus, daugiau kaip 1200 lėktuvų. 11 19 pradėję puolimą Pietvakarių ir Stalingrado frontai 11 23 susijungė, apsupo 6‑oji ir dalies 4‑oji tankų armijos 22 divizijas ir pavienių dalinių, 330 000 žmonių (sovietiniais duomenimis; daugelio Vakarų istorikų vertinimu – apie 250 000).
SSRS kariuomenės tankai t‑34 su pėstininkais netoli Stalingrado (1943 02)
11 21 sudaryta Vokietijos Dono armijų grupė (vadas E. von Mansteinas). 12 12 pradėjusi apsuptųjų deblokavimo operaciją E. von Mansteino tankų grupuotė buvo sustabdyta likus apie 40 km iki katilo (apsuptos grupuotės), A. Hitleris uždraudė F. Pauliui veržtis iš jo. Per atliktą Mažojo Saturno operaciją SSRS kariuomenė užėjo į Dono armijų grupės užnugarį, todėl mėginimų deblokuoti apsuptuosius atsisakyta. SSRS kariuomenė surengė katilo oro blokadą, sužlugdė Vokietijos aviacijos oro tiltą. Apsuptieji šalo ir badavo. 1943 01 08 F. Paulus atmetė K. Rokossovskio pasiūlymą kapituliuoti, 01 10 SSRS kariuomenė pradėjo apsuptos grupuotės likvidavimo operaciją Žiedas, 01 25 perskėlė ją į 2 dalis. 01 30 A. Hitleris suteikė F. Pauliui feldmaršalo laipsnį, 01 31 šis su Pietų grupuote kapituliavo. 02 02 pasidavė Šiaurės grupuotė.
Mūšio padariniai ir reikšmė
Sovietiniais duomenimis, nuo 01 10 paimta apie 91 000 belaisvių (į Vokietiją iš lagerių grįžo 4–6 tūkstančiai), sunaikinta 6‑oji ir dalis 4‑osios tankų armijos, sumuštos Rumunijos ir Italijos armijos. Iš viso Vokietijos kariuomenė atsitraukė 150–200 km. SSRS kariuomenė perėjo į bendrą puolimą. Atkaklus Vokietijos kariuomenės Stalingrado grupuotės priešinimasis padėjo iš Kaukazo besitraukiančiai grupuotei išvengti gresiančios dar didesnės apsupties, sustabdė dideles SSRS karines pajėgas, ilgam blokavo svarbų Stalingrado geležinkelio mazgą. Sovietiniais duomenimis, per Stalingrado mūšį žuvo, buvo sužeista, paimta į nelaisvę ir dingo be žinios apie 1 500 000 Ašies valstybių karių (daugelio Vakarų ir kai kurių Rusijos istorikų vertinimu – apie 800 000), SSRS – apie 1 100 000. Rusijos istoriografija ir dalis Vakarų istorikų pergalę Stalingrado mūšyje vertina kaip esminį lūžį II pasauliniame kare.
L: A. Beevor Stalingrad New York 1998; J. Erickson The Road to Stalingrad London 2003.