stalinzmas, politinis režimas, socialinės ekonominė sistema, J. Stalino valdymo laikotarpiu susiformavusi SSRS, jos pavyzdžiu – Vidurio Rytų Europos ir kai kuriose kitose šalyse; stalinistinė komunizmo ideologijos interpretacija.
Stalinizmui kaip politiniam režimui būdinga režimo vadovo (SSRS – J. Stalino) diktatūra (despotizmas), diktatoriaus kultas ir vienpartinė sistema, kai partinė biurokratija, suaugusi ir persidengianti su valstybine biurokratija, vadovauja visam valstybės ir visuomenės gyvenimui, ekonomikai pagal partijos vadovo (diktatoriaus) nurodymus, pagal jo atstovaujamą ir kodifikuotą komunizmo (marksizmo-leninizmo) ideologijos versiją (interpretaciją), kuri laikoma vienintele teisinga ir neklystančia ideologija. Diktatūros prigimtis, diktatoriaus asmeninės savybės ir viešpataujanti ideologija sąlygoja stalinizmui būdingą politinę kultūrą, kuri, veikiama visuomenės socialinio kultūrinio išsivystymo lygio, mentaliteto, politinių tradicijų ir kai kurių pasaulinės politikos konjunktūros ypatybių, pasižymi nuolatine vadinamųjų liaudies priešų paieška. Diktatorius inicijuoja jo tiesiogiai kontroliuojamų saugumo struktūrų vykdomas plataus masto represijas ir terorą prieš tikrus, galimus ir tariamus opozicionierius partijoje ir visuomenėje, t. p. prieš kai kuriuos socialinius sluoksnius ar tautines grupes (dėl to stalinizmas prilyginamas ar siekiama jį prilyginti nacizmui). Stalinizmui taip pat būdinga formaliai ir deklaratyviai internacionalistinė revoliucinio patriotizmo doktrina, apimanti ir didžiarusišką nacionalizmą, pusiau pridengtą internacionalistine retorika, bei revoliucinio patriotizmo doktrinos retorika pridengtas Rusijos carų imperialistinės politikos tęsimas; kitų šalių komunistų partijos traktuojamos kaip SSRS geopolitinės įtakos instrumentai. Dar vienas stalinizmo bruožas – totalinis nekvestionuojamai deklaruojamų (ideologijoje, propagandoje, konstitucijoje ir kitur) dalykų atotrūkis nuo to, kas yra realybėje, nuolatinis sistemingas manipuliavimas informacija, istorijos perrašinėjimas (falsifikavimas), totalinė ideologinė visuomenės kontrolė (vadinamoji totalitarinė ideokratija). Kai kurie stalinizmo tyrinėtojai (ypač tie, kurie stalinizmą sieja tik su J. Stalino valdymo laikotarpiu) esminiais stalinizmo kaip politinio režimo bruožais pirmiausia laiko asmeninę J. Stalino diktatūrą ir nepaprastai plataus masto represijas ir terorą (ESBO Parlamentinė Asamblėja 2009 priėmė rezoliuciją, kuri stalinizmo nusikaltimus SSRS prilygino nacizmo nusikaltimams).
Stalinizmui kaip socialinei ekonominei sistemai būdinga privačią nuosavybę ir rinkos ekonomiką visiškai naikinantis partinės ir valstybinės biurokratijos vykdomas komandinis planinis ir administracinis biurokratinis vadovavimas mobilizacinio pobūdžio ekonomikai, prioritetą teikiant sunkiosios ir karinės pramonės plėtotei. Stalinizmo kaip socialinės ekonominės sistemos raidą apibūdina intensyvi agrarinio pobūdžio šalies socialistinė industrializacija, brutali prievartinė, milijonus žmonių gyvybių kainavusi žemės ūkio kolektyvizacija ir plataus masto neapmokamos darbo jėgos eksploatacija (GULAG). Po J. Stalino mirties (1953), nepaisant dalinių ir nenuoseklių N. Chruščiovo inicijuotų dviejų destalinizacijos laikotarpių, J. Stalino sukurta politinė ir socialinė ekonominė sistema, kai kuriais aspektais daugiau ar mažiau modifikuota (atsisakyta masinių represijų ir teroro, GULAG, vieno asmens diktatūra pagrįsto valdymo, J. Stalino kulto ir kita), SSRS iš esmės išliko iki M. Gorbačiovo pertvarkos pradžios.
Stalinizmo kaip komunizmo ideologijos versijos pagrindas – J. Stalino kodifikuota, interpretuota ir išplėtota leninizmo doktrina, kuriai būdinga lenininės naujo tipo partijos, proletarinės revoliucijos, proletariato diktatūros, kapitalizmo krizės ir perėjimo į socializmą koncepcijų išplėtojimas, pirmiausia socializmo sukūrimo atskirai vienoje šalyje teorija, klasių kovos aštrėjimo kuriant socializmą koncepcija, revoliucinio patriotizmo doktrina ir kita. Dėl stalinizmo santykio su leninizmu (bolševizmu), t. p. marksizmu, socializmu ir net komunizmu vienos nuomonės nėra. Daugelis dešiniųjų ir kai kurie kairieji politikai ir tyrinėtojai neigia stalinizmą esant savarankišką reiškinį, t. y. laikosi nuomonės, kad nėra pagrindo stalinizmo atsieti nuo leninizmo (bolševizmo), kitų (pvz., dalies dešiniųjų ir anarchistų) požiūriu – ir nuo marksizmo. Menševikai, K. Kautsky ir kiti socialdemokratai leninizmą ir, anot jų, logiškai iš jo kilusį stalinizmą laikė marksizmo suvulgarinimu, iškreipimu, falsifikavimu ir paneigimu. J. Stalino pagrindinis oponentas, griežtas kairysis stalinizmo kritikas L. Trockis ir jo sekėjai stalinizmą laikė kontrrevoliuciniu bolševizmo paneigimu, manė, kad stalinizmas SSRS, Vidurio Rytų Europos ir kai kuriose kitose šalyse modifikuotu pavidalu gyvavo ir po J. Stalino mirties. Kai kurių istorikų (pvz., J. Baberovsky) požiūriu, stalinizmas – tai apibrėžtas civilizacijos tipas, sukurtas sovietinės imperijos ir išnykęs su Stalino mirtimi. Protrockistinis požiūris į stalinizmą pasireiškė pertvarkos metais – jis buvo traktuojamas kaip ideologija, kuri ilgai dangstėsi ortodoksiniu marksizmu-leninizmu, o iš esmės buvo jo priešingybė, po marksistinės frazeologijos apvalkalu slepianti antimarksistinį ir antilenininį turinį. 21 a. pradžioje terminas stalinizmas, kaip ir SSRS santvarka bei ideologija, daugeliui žmonių yra tapę komunizmo termino sinonimu, bet nemažai komunistų (pvz., trockistai, kairieji komunistai) ir nekomunistų šios ideologijos ir sukurtos santvarkos nelaiko komunistine. Pvz., V. Čalidze tvirtino, kad stalinizmas pasiekė pergalę prieš socialistinę revoliuciją, sunaikino komunistų partiją ir restauravo Rusijos imperiją gerokai despotiškesne forma nei ji buvo iki 1917. Panašaus požiūrio (tik vertindami teigiamai) laikosi kai kurie J. Stalino apologetai – šiandienės Rusijos nacionalistai, pasak kurių, J. Stalinas kaip valstybininkas atkūrė galingą Rusijos imperiją, sunaikino vadinamąjį raudonąjį globalizmą ir suteikė valstybinį patriotinį turinį savo praktinei politikai ir transformuotam marksizmui-leninizmui, kurio frazeologijos (kaip neatitinkančios turinio) ilgainiui planavo atsisakyti. 1936 J. Stalinui paskelbus, kad SSRS jau sukurtas socializmas, tuo metu ir vėliau (pro ir post)stalinistiniai komunistai, kai kurie kiti kairieji ir didžioji dalis dešiniųjų politikų (kaip ir nemažai socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų) J. Stalino valdymo ir vėlesnio laikotarpio SSRS ir jos pavyzdžiu komunistų valdomų Vidurio Rytų Europos šalių santvarką traktavo ir tebetraktuoja kaip socialistinę. Dalis mokslininkų ir politikų – ir stalinizmo griežtų kritikų, ir apologetų – teigė, kad stalinizmo laikotarpiu socializmas ir buvo nuosekliausiai įgyvendinamas. Vėliau (ypač pertvarkos laikotarpiu) imta teigti, kad tai buvęs deformuotas, mutantinis ar tiesiog valstybinis socializmas. Dauguma istorinių ir dalis šiuolaikinių socialdemokratų, daugelis kitų kairiųjų (trockininkai, kairieji komunistai ir kiti), dalis tyrinėtojų nemano SSRS buvus socialistine valstybe, o stalinizmo laikotarpiu SSRS susiformavusią socialinę ekonominę santvarką identifikuoja kaip valstybinį kapitalizmą, biurokratinį kapitalizmą, biurokratinį kolektyvizmą, etatizmą, politarizmą arba industropolitarizmą.
L: R. Medvedev О Staline i stalinizme Мoskva 1990; Stalinism. Essays in Historical Interpretations / With a new introduction by the editor Robert C. Tucker New Brunswick 1999; A. Litvin, J. Keep Stalinism. Russian and Western views at the turn of the millennium New York 2005; Stalinism: New directions New York 2006; J. Baberovsky Verbrannte Erde. Stalins Herrschaft der Gewalt München 2012.
2099