Roraimos stalkalnis (Venesuela)
stálkalnis, plokščios viršūnės ar beveik horizontalaus paviršiaus kalnas, jo ribos (bent iš vienos pusės) – statūs, skardingi (kartai laiptuoti) šlaitai; reljefo mezoforma. Dažniausiai būna ištęstas viena kryptimi.
Susidaro, kai erozija (daugiausia vėjo) giliai suraižo sluoskniuotos sandaros horizontalias plynaukštes arba lygumas ir būna suardomos bei pašalinamos aplink esančios silpnesnės (lengviau ardomos) uolienos. Stalkalnių viršūnės būna susidariusios iš kietų, atsparių uolienų (granitų, bazaltų, smiltainių, konglomeratų, kvarcitų, klinčių) ir apsaugo apačioje esančias silpnesnes uolienas.
Būna eroziniai denudaciniai (susidaro plečiantis pedimentų tipo denudacinėms nuolaidumoms) ir defliaciniai (ilgėjant defliacinėms dauboms) stalkalniai. Lavos dangose susidarantys stalkalniai vadinami mezomis.
Stalkalniai būdingiausi aridinio ir pusiau humidinio klimato regionams.
Stalkalnių yra Gvianos plokščiakalnyje (vietinių vadinami tepui), Brazilijos plokščiakalnyje, Etiopijos kalnyne (ambai), Jungtinių Amerikos Valstijų Monumentų slėnyje. Žymiausi stalkalniai – Auyán Tepuí, Roraima (Venesuela), Stalo kalnas (Pietų Afrikos Respublika).
-tepui; -ambas, -meza