Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas su klepsidra (aliejus, 1793, dailininkas M. Bacciarelli, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Stanslovas Augùstas Poniatòvskis (lenk. Stanisław August Poniatowski) 1732 01 17Wołczyn (prie Lietuvos Brastos, dabar Voučyn, Bresto sr.) 1798 02 12Sankt Peterburgas, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1764–95). Būsimojo karaliaus tėvas S. Poniatowskis buvo politinės grupuotės Familija vienas vadovų, motina Konstancija kilusi iš didikų Čartoriskių giminės. 1750–54 Stanislovas Augustas Poniatovskis keliavo po Vakarų Europą. 1755–64 buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo sesijose), 1757–62 Lenkijos ir Saksonijos pasiuntinys Rusijoje. Įsimylėjo imperatoriaus Petro III žmoną, būsimą imperatorienę Jekateriną II. Jos ir Familijos remiamas išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu.
Rusijos valdovei artimo Stanislovo Augusto tapimas karaliumi neišgelbėjo Abiejų Tautų Respublikos, kurioje kovojo didikų ir bajorų grupuotės, arba politinės sąjungos: prieš Rusijos įtaką ir jos statytinį valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį, už reformas Baro konfederacija (1768–72) ir jos priešininkė, Rusijos šalininkė Radomo konfederacija (1767–68). Į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus kišosi, Rusijos sąlygas ir reikalavimus diktavo jos ambasadorius Varšuvoje N. Repninas, vėliau – Otto Magnusas von Stackelbergas. Stanislovas Augustas Poniatovskis ir Čartoriskiai nepajėgė visiškai apginti valstybės, Abiejų Tautų Respublika tapo priklausoma nuo Rusijos, karalius – jos įkaitu; bandė laviruoti tarp Baro konfederatų ir Rusijos. Po Baro konfederatų kariuomenės pralaimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Baltarusijoje) Rusijos kariuomenei (vadai A. Suvorovas ir kiti) Rusija, Prūsija ir Austrija 1772 pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką (I padalijimas; Abiejų Tautų Respublikos padalijimai).
Abiejų Tautų Respublikos I padalijimas (1772) anglų karikatūroje – Stanislovas Augustas Poniatovskis pavaizduotas surištomis rankomis (The London Magazine, or, Gentleman's Monthly Intelligencer 1772 liepa, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis ir Seimo nariai pakeliui į Šv. Jono katedrą prisiekti Gegužės trečiosios konstitucijai (aliejus, 1891, dailininkas J. Matejko, Varšuvos karalių pilis)
Stiprinti savo įtaką Abiejų Tautų Respublikoje Rusija siekė ir per Jekaterinos II iniciatyva įkurtą Nuolatinę Tarybą (1775–89 ir 1793–94), kurios pirmininku buvo Stanislovas Augustas Poniatovskis. Pažangių reformų priimta Ketverių metų seime (1788–92). Stipriausia Patriotų partija, prie kurios prisidėjo ir Stanislovas Augustas Poniatovskis (keitėsi politinė padėtis Europoje), siekė Prūsijai padedant pašalinti Rusijos įtaką. Karalius aktyviai dalyvavo Seime parengiant ir priimant 1791 Gegužės trečiosios konstituciją. 1792 jo iniciatyva buvo rengiamas Stanislovo Augusto kodeksas. Priimtas reformas panaikino Jekaterinos II suorganizuota prorusiška Targowicos konfederacija (1792–93), prie kurios buvo priverstas prisidėti ir pats karalius, kai 1792 Rusijos intervencinė kariuomenė sumušė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę ir okupavo Vilnių, Varšuvą. 1793 minėtos trys valstybės antrą kartą pasidalijo Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.
Per generolo T. A. B. Kosciuškos vadovaujamą 1794 sukilimą Stanislovas Augustas Poniatovskis rėmė nuosaikiuosius sukilėlius. Rusijai jį numalšinus, 1795 įvykus Abiejų Tautų Respublikos III padalijimui ir panaikinus Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybę, Stanislovas Augustas Poniatovskis 11 25 oficialiai atsisakė sosto, gyveno Gardine. 1796 11 17 Jekaterinai II mirus jos sūnaus Pavelo I pakviestas Stanislovas Augustas Poniatovskis apsigyveno Sankt Peterburge. Dalyvavo Pavelo I vainikavimo Rusijos imperatoriumi iškilmėse (1797 04), įsitraukė į Rusijos dvaro ir aristokratijos gyvenimą, finansiškai rėmė buvusius 1794 sukilimo dalyvius. 1798 02 12 staiga mirė per apopleksijos priepuolį. Kai kas iš tyrėjų spėja, kad buvo nunuodytas. Stanislovo Augusto palaikai buvo palaidoti Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioje, 1938 sovietų valdžiai bažnyčią uždarius, perduoti Lenkijai ir perlaidoti gimtojo Wołczyno (dabar Baltarusija) Švč. Trejybės bažnyčioje. Po ilgų derybų 1988 SSRS sutiko atiduoti palaikų liekanas Lenkijai, 1995 jos palaidotos Šv. Jono Krikštytojo katedros Varšuvoje kriptoje.
Stanislovo Augusto Poniatovskio skulptūrinis biustas Łazienkų parke (bronza, 1992, dailininkas Edwardas Śluzekas pagal 1784 A. Le Bruno skulptūrą)
Stanislovo Augusto Poniatovskio rūpesčiu 1765 Varšuvoje įkurta Riterių mokykla (Kadetų korpusas), valdovo rezidencija – karališkųjų rūmų ir parko ansamblis (Łazienki). Jo dvaras tapo svarbiu kultūros židiniu: įkurta didelė biblioteka, meno galerija, Tautos teatras. Rėmė Abiejų Tautų Respublikos Edukacinės komisijos (1773 įkurta Abiejų Tautų Respublikos švietimo reikalų valstybinė įstaiga) veiklą. Pats prancūzų ir lenkų kalbomis rašė eilėraščius, susirašinėjo su pasaulio mokslo ir meno įžymybėmis. Nemokėjo tvarkyti finansų, todėl nuolat būdavo prasiskolinęs ir dar labiau priklausomas nuo kitų valstybių.
-Poniatovskis; -Poniatowski
L: E. Rostworowski Ostatni król Rzeczypospolitej Warszawa 1966; M. Żywirska Ostatnie lata życia króla Stanisława Augusta Warszawa 1978; A. Zahorski Spór o Stanisława Augusta Warszawa 1988; M. Bogucki W kręgu króla Stanisława Warszawa 1998; S. Mackiewicz Stanisław August Kraków 2009.