Rubnovas Stanislovas 1930 02 11Vilnius 2013 10 21Kaunas, dainininkas (bosas), teatro režisierius. A. Rubinovo tėvas. 1949–51 vaidino Vilniaus rusų dramos teatre, 1951–53 dainavo Valstybiniame liaudies dainų ir šokių ansamblyje. 1956 baigęs Lietuvos konservatoriją iki 1970 buvo Kauno muzikinio teatro solistas. Sukūrė apie 50 vaidmenų (daugiausia pagrindinių) operose, miuzikluose, muzikinėse komedijose. 1970–86 LSSR filharmonijoje parengė 9 solines programas. 1976 įkūrė Kauno jaunimo muzikinę studiją (vėliau – Jaunimo teatras‑studija), iš jos 1986 išsiplėtojo Kauno kamerinis teatras (1990–2005 Kauno jaunimo kamerinis teatras), jo meno vadovas ir režisierius. Buvo nuo 2009 Kaune rengiamo tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio MonoBaltija meno vadovas.
Stanislovas Rubinovas
S. Rubinovas. Spektaklio J. Głowackio Antigonė Niujorke scena (1997, dailininkė Reda Zaburaitė; iš kairės: Anita – Kristina Kazakevičiūtė, Lavonas – Gintaras Šileika, Saša – A. Rubinovas; Kauno jaunimo kamerinis teatras)
S. Rubinovas. Spektaklio D. Čepauskaitės Diena ir naktis scena (2011, dailininkas S. Bocullo, © LATGA, 2020; iš kairės: Riva – Asta Steponavičiūtė, Frida – Edita Niciūtė, Milda – Margarita Bladženauskaitė, Andrius (Kostas) – Vytautas Gasiliūnas, Berelis Taicas – A. Rubinovas, Rachelė – Daiva Škelevaitė, Sara – Kristina Kazakevičiūtė, Fruma – Violeta Steponkutė; Kauno kamerinis teatras)
Režisuoti svarbesni spektakliai: operos – G. A. Kuprevičiaus Ten, viduje (1977, pagal M. Maeterlincką), N. Rimskio‑Korsakovo Mocartas ir Saljeris (1978); dramos – A. Bloko Nepažįstamoji (1980, pirmasis Lietuvoje spektaklis, kuris vyko kavinėje tarp staliukų), Atsisveikinimas su ginklais (1980, 1986, pagal E. Hemingway), Vade mecum (1982, pagal Just. Marcinkevičių), E. Ionesco Pamoka (1987), Gargantiua ir Pantagriuelis (pagal F. Rabelais), Judas Iskarijotas (pagal L. Andrejevą, abu 1993), J. Głowackio Antigonė Niujorke (1997), Pikų dama (1998, pagal A. Puškiną), T. Różewicziaus Skaisčioji santuoka (2001), Trise valtimi / neskaitant šuns (2004, pagal J. K. Jerome’ą), Neūžauga (2005, pagal P. F. Lagerkvistą), Aristofano Lisistratė, Konstantino Kostenko Hitleris ir Hitleris (abu 2008), E. Radzinskio Koba, D. Čepauskaitės Be galo švelni žmogžudystė (pagal R. Bradbury, abu 2010) ir Diena ir naktis (2011), Floriano Zellerio Tiesa (2013). Parašė atsiminimų knygą Miške ir scenoje (2013). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2010).
1706