Starosèljės stovyklãvietė yra Ukrainoje, Kryme, ties Bachčisarajumi, Kandy‑Depės raguvoje. Ją 1952 surado rusų archeologas A. Formozovas, plačiau tyrė V. Gladilinas. Staroseljės stovyklavietės gyventojai naudojo Levallois titnago skaldymo techniką. Tarp radinių vyrauja migdolo, lauro lapo formos peiliai, lauro arba gluosnio lapo formos strėlių antgaliai, gremžtai. Skaldytinių forma artima prizmei. Akmeninių dirbinių abiejų pusių paviršius dažniausiai plokščiai retušuotas. Staroseljės stovyklavietėje žmonės gyveno uolų pastogėse arba urvuose, vertėsi medžiokle (asilai, arkliai, saigos, mamutai, šiauriniai elniai, vilkai, hienos, lokiai, gauruotieji raganosiai), maisto rinkimu. Staroseljės stovyklavietėje aptiktas neandertaliečio bruožų turinčio 1,5–2 m. amžiaus nedeginto vaiko kapas. Staroseljės stovyklavietė datuojama du šimtu–trisdešimtu tūkstantmečiu prieš Kristų.
3044