statýbinė mechãnika, statýbos mechănika, konstrùkcijų mechãnika, taikomosios mechanikos šaka, tirianti laikančiųjų konstrukcijų stiprumą, standumą ir pastovumą, kurianti paprastus, bet gana tikslius šių rodiklių skaičiavimo metodus. Statybinės mechanikos metodais, kurie pagrįsti kietojo deformuojamojo kūno mechanikos, tamprumo, plastiškumo ir valkšnumo teorijų išvadomis, nustatomos konstrukcijos elementų įrąžos, deformacijos ir poslinkiai, atsiradę dėl įvairių apkrovų, temperatūros pokyčių ir kitokių poveikių, tikrinamas konstrukcijos pastovumas. Statybinė mechanika nagrinėja stãtinių (statistinė statika) ir dinaminių (statistinė dinamika) apkrovų poveikį konstrukcijoms. Statybinės mechanikos šakos yra pastovumo teorija, plonasienių konstrukcijų (plokščių ir kevalų) teorija.
Istorija
Statybinės mechanikos mokslo pradžia siejama su G. Galilei knyga (1638), kurioje rašyta (klaidingai) ir apie lenkiamos sijos stiprumo tyrimą. 1660–80 R. Hooke’as nustatė išorinių veikiančiųjų jėgų ir deformacijų ryšį, E. Mariotte’as nagrinėjo konstrukcijų deformacijas. 1826 Claudeʼas-Louis Navier (Prancūzija) teoriškai pagrindė daugelį statybinės mechanikos uždavinių ir parašė pirmąjį statybinės mechanikos vadovėlį. Naudotasi grafiniais skaičiavimo metodais. Analitinių metodų sukurta 17–19 a., bet plačiau jais pradėta naudotis 19 a. antroje pusėje. 20 a. antroje pusėje atrasta tikslesnių konstrukcijų skaičiavimo metodų, sukurta konstrukcijų optimizavimo, jų patikimumo nustatymo, optimalių konstrukcijų sintezės ir kitų metodų, kuriais remiantis konstrukcijoms pradėta racionaliau naudoti medžiagas, išnaudoti jų stiprumą tiek iki takumo ribos, tiek už jos.
Lietuvoje
Statybinės mechanikos tyrimų pradininkas Lietuvoje buvo K. Vasiliauskas. 1922 Lietuvos universitete, 1969 – Vilniaus inžineriniame statybos institute (nuo 1996 Vilniaus Gedimino technikos universitetas) įsteigta statybinės mechanikos katedra. Statybinės mechanikos problemos tiriamos Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Kauno technologijos universitete.