statýbos bataliònai, per II pasaulinį karą 1943–44 nacių Vokietijos kariuomenės fronto užnugaryje būtinus karo inžinerijos darbus dirbę lietuvių batalionai. Jie tiesė kelius, geležinkelius, statė bunkerius ir kitus gynybinius įrenginius. Batalionai suformuoti Vokietijos okupacinės valdžios iniciatyva, priklausė Vokietijos kariuomenei. Kariai vilkėjo vokiškas uniformas su tautinės priklausomybės ženklais ant rankovių. Į statybos batalionus galėjo stoti 20–45 m. lietuviai. 1943 05 Kaune suformuotas 1-asis (vadas K. Pranckevičius-Pranckonis), Panevėžyje – 2-asis (vadas V. Strimas-Strimavičius, vėliau Milaševičius), 06 – 4-asis (vadas (J. Černius), 08 – 5-asis (vadas S. Nagrodskis), 06 Vilniuje – 3-iasis (vadas S. Narušis) statybos batalionai. 1943 statybos batalionuose tarnavo 2500–3000 vyrų.
Lietuvos jaunimas tarnauti į statybos batalionus ėjo daugiau dėl materialinių paskatų: kariai gaudavo atlyginimą ir pašalpą šeimai, turėjo tokias pat teises kaip ir Vokietijos dalinių kariai. Kiekvieną batalioną (600–700 karių) sudarė 3 statybos, 1 transporto (turėjo 200 arklių) kuopa ir štabas. Iš pradžių statybos batalionai nebuvo ginkluoti (kuopa turėjo tik 20 šautuvų sargybai), vėliau pafrontėje ėmus veikti sovietų partizanams batalionai buvo apginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. Lietuvių statybos batalionai buvo priskirti prie armijų grupės Šiaurė, veikė prie Narvos, Pskovo, Lugos, Polocko, Daugpilio. Tiesioginiuose karo veiksmuose nedalyvavo, kartais susitikę su sovietų partizanais ir prasiveržusiais nedideliais SSRS kariniais daliniais susišaudydavo. 1944 05–10 statybos batalionai buvo išformuoti, tik 4-ojo bataliono trys kuopos 1945 Rytų Prūsijoje buvo priskirtos prie Vokietijos pėstininkų divizijos.
458