statýbos inžinèrija Lietuvojè, statybos inžinerijos ištakos Lietuvoje siekia žalvario ir geležies amžių, kai buvo pradėti statyti antžeminiai būstai.
Istorija
Statybines konstrukcijas pagal istoriniui laikotarpiui būdingą technologiją darė vietos meistrai. Konstrukcijų formos, jų apdailos, jungimo vienos su kita ir tvirtinimo būdai, gamybos technologija buvo iš dalies standartizuota, pagrįsta ilgais stebėjimais ir praktine veikla. Apie statybos inžinerijos raidą įvairiais istoriniais laikotarpiais sprendžiama iš archeologinių tyrinėjimų. Iš pavienių statinių liekanų nustatoma statinių plano struktūra ir konstrukcijos, naudotos statybinės medžiagos, jų apdirbimo technologija. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų rasta karkasinės konstrukcijos ovalaus arba keturkampio plano, vienos arba kelių patalpų statinių su atvira ugniaviete. Sienas ir stogą laikė pėdžios. Sienos buvo pintos iš žabų ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu arba iš vertikaliai įkastų suglaustų rąstų. Stogas dengtas šiaudais arba mauknomis. Būta grupinių gyvenviečių, nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų – įtvirtintų (piliakalniai), kurias juosė mediniai aptvarai ir akmenimis, rąstais sutvirtinti grunto pylimai. Pirmo tūkstantmečio pirmoje pusėje pradėta daryti ręstines sienas. Sienų rąstai kampuose buvo jungiami rentininiu (kryžmiškai suneriant) arba stulpiniu (suleidžiant į stulpus) būdu. Apie pirmo tūkstantmečio vidurį pradėta statyti medines pilis. Pastatai buvo didesni, turėjo kelias patalpas, jų grindys medinės iš skeltinių lentų, durys iš suleistų lentų su skersinėmis apkalomis. Nuo 13 a. statomi mūriniai pastatai, pirmiausia pilys, kulto pastatai, vėliau – ir civiliniai. Daugiausia naudotas natūralių ir smulkintų laukakmenių, surištų hidraulinių kalkių, smėlio (su molio priemaiša) skiediniu, mūras, vėliau – mišrus ir vienų plytų. Aukštus pastatus mūrydavo nuo pastolių, kurie rėmėsi į statramsčius arba į lauko pusėje įmūrytas gembes. Mūrinių konstrukcijų konstravimo principus ir mūrijimo technologiją Lietuvos meistrai daugiausia perėmė iš Vakarų Europos. Įdiegta ir naujovių: naudojo kitokio formato plytas, kitokios sudėties skiedinį laukakmeniams ir plytoms, mūrijimo būdą laukakmenių eiles išlyginant degtomis plytomis ar jų gabalais (lietuviškasis mūras). Pamatus darydavo iš akmenų mūro; jų matmenys ir gylis buvo nustatomi pagal grunto stiprumą. Sienos buvo tokio pat pločio kaip pamatas arba 20–30 cm plonesnės, apačioje 1,5–3 m pločio, į viršų šiek tiek plonėjančios (kad būtų stabilesnės). Sienų konstrukcija dažniausiai kiautinė: išoriniai sluoksniai iš didelių laukakmenių arba plytų, vidinis – iš smulkių (mažiau kaip 30 cm skersmens) laukakmenių. Kampuose, kur atsiranda didesni įtempiai, įmūrydavo medinę armatūrą. Kartais sienas (pilių, bažnyčių) stiprindavo kontraforsais (būdingas gotikos elementas). Perdangos dažniausiai būdavo medinės, rūsio ir viršutinio aukšto – skliautinės plytų mūro. 15 a. Lietuvoje vyravo mediniai pastatai, 16 a. – dauguma svarbesnių pastatų buvo mūriniai. 15–16 a. gyvenamiesiems namams naudotos fachverkinės konstrukcijos sienos. Būdingos įvairios konstrukcijų skliautinės perdangos. 16 a. pabaigoje mūrą pradėta tinkuoti spalvotu skiediniu, kai kur aptikta ir sgrafito tinko. Akmenys naudoti dažnai tik pamatams ir rūsiams. Nustatant pastato konstrukcijų matmenis buvo atsižvelgiama į grunto savybes, galimas apkrovas ir statybinių medžiagų stiprumą. Nuo 17 a. vietoj kontraforsų sienas imta tvirtinti į mūrą įleistomis apskrito skerspjūvio arba juostinio profilio geležies templėmis, o sienų kampus ir tarplangius, laikančius didžiausią skliautų apkrovą – piliastrais. Skliautinė perdanga būdavo tik virš pirmojo aukšto, kitur – lygios medinės perdangos. 18 a. mūrą imta stiprinti metaline armatūra, 19 a. – naudoti metalines ir gelžbetonines laikančiąsias konstrukcijas.
Statybos inžinerijos teorinius klausimus imta nagrinėti 18 a. pabaigoje Vilniaus universitete įsteigus Taikomosios matematikos katedrą. T. Kundziczius, be taikomosios matematikos, dėstė mechaniką (statiką ir dinamiką), fortifikaciją, statybinių medžiagų ir statybinių konstrukcijų kursus, kurie sudarė civilinės architektūros kurso dalį. 1793 įsteigta Architektūros katedra. L. Gucevičiaus sudarytoje dėstymo programoje buvo pabrėžiama medžiagų mechanikos ir statikos svarba, patariama projektuojant pamatus atsižvelgti į jų vietą ir pastato masę įvertinant apkrovas ir gruntų savybes, konstrukcijoms naudoti tinkamas medžiagas. Be to, L. Gucevičius sukonstravo statybinių medžiagų keltuvą ir poliakalę. 1826 Valerijonas Gurskis pradėjo dėstyti inžineriją – mokslą apie kelių, tiltų, kanalų tiesybą, šliuzų statybą. Pagal jo projektus Vilniuje įrengta krantinių, nutiestas kabamasis grandininis pėsčiųjų tiltas per Vilnią. 1832 uždarius Vilniaus universitetą statybinės mechanikos ir medžiagų mechanikos mokslą plėtojo pavieniai asmenys. 1837 N. Jastržembskis rusų kalba parašė 2 tomų knygą Praktinės mechanikos kursas, kuri buvo pirmoji mokymo priemonė Rytų Europos aukštosiose mokyklose. Taikomosios mechanikos kursą Sankt Peterburgo kelių inžinierių korpuso institute dėstė S. Kerbedis. Jis, be įspūdingų tiltų (santvarinių per Lugą, Vyslą Varšuvoje, arkinio ketinio su atveriamu tarpatramiu per Nevą Sankt Peterburge ir kitų) projektavimo, tyrė tiltų kesoninių atramų stiprumą ir įrengimo technologiją, gręžtinių ir muštinių kniedžių skylių poveikį plieno stipriui tempiant. F. Jasińskis parengė Vilnios vagos reguliavimo ir krantinės, dalies Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos projektus. Dirbdamas Sankt Peterburge nuo 1895 tyrė gniuždomų strypų atsparumą klupdymui, sudarė formulę gniuždomo strypo kritinei jėgai skaičiuoti, paskelbė apie 40 mokslinių darbų. P. Vileišis projektavo ir statė geležinkelius Rusijoje ir tiltus (daugiau kaip 100) Lietuvoje ir Rusijoje; tiltų atramų kesoninių pamatų specialistas (1898 įkūrė kesono darbų rangovinę firmą). 1888 parašė knygą apie tilto santvarų lenkimo momentų ir skersinių jėgų skaičiavimą. P. Čechavičius projektavo ir statė hidrotechninius statinius (daugiausia uostus). Parašė knygų rusų kalba – apie Odesos uostą, Dunojaus žiočių Kilijos šaką, molų statybą iš didelių masyvų, prancūzų kalba – apie Kilijos sausinimo darbus, apie Lietuvos uostus, lietuvių kalba – Gamtos ratas (1924) ir Bendros žinios apie vandentiekius (1926). Arturas Loleitas, dirbdamas Rusijoje, tyrė gelžbetonį. Suprojektavo ir įdiegė pirmąsias daugiaatrames (1907) ir besijes (1908) perdangas, sukūrė ardančiųjų apkrovų metodo gelžbetonio stiprumui skaičiuoti principus, su kitais – ribinių būvių teoriją. 1920 Kaune įkurtuose Aukštuosiuose kursuose buvo dėstoma medžiagų mechanikos, statybinės statikos (K. Vasiliauskas), statybos darbų, kelių, uostų ir tiltų kursas (J. Šimoliūnas). 1922 įkūrus Lietuvos universitetą statybos mokslas plėtotas Statybos ir statybinių medžiagų technologijos, Statybos mechanikos, Hidrotechnikos, Kelių, Tiltų katedrose. K. Vasiliauskas buvo statybinės mechanikos tyrimų pradininkas Lietuvoje. 1923 jis įkūrė pirmąją Mechaninę medžiagų atsparumo (medžiagų mechanikos) laboratoriją, 1929 išleido monografiją Apskritimo būdas statybos statikoje, 1935 – pirmąjį medžiagų atsparumo vadovėlį lietuvių kalba Elementarinis medžiagų atsparumo kursas. 1924–39 paskelbė 15 mokslinių darbų apie statikos uždavinių sprendimą ir kitus klausimus. 1930 skaitė mokslinį pranešimą Stokholmo Tarptautiniame techninės mechanikos kongrese. S. Grinkevičius tyrė pastatų konstrukcijas. Parengė žinyną Pastatams skaičiuoti daviniai (1932), parašė vadovėlius Mediniai tiltai (1929) ir Geležinės konstrukcijos (1933). 1930 Jonas Kiškinas išleido pirmąjį vadovėlį apie gelžbetonines konstrukcijas Gelžbetonis. Gelžbetoninių konstrukcijų projektavimo ir naudojimo Lietuvoje pradininku laikomas P. Markūnas. Jis suprojektavo keliasdešimt tiltų per Lietuvos upes, pirmasis stogo konstrukcijai panaudojo plonasienius gelžbetoninius kevalus (1950–56). P. Markūno mokinys J. Kuodis toliau plėtojo gelžbetonio tyrimus. 1936 stažuodamas Austrijoje darė gelžbetoninių sijų su aukštos kokybės plienu tyrimus (suteiktas mokslų daktaro vardas, pirmajam Lietuvoje statybos srities), 1938 darbą apie gelžbetonio ir betono darbų kontrolę. J. Gabrys 1931 parengė 2 dalių statybos vadovėlį (Sauskeliai ir Gelžbetoniniai ir betoniniai tiltai), darė analitinius gelžbetoninių konstrukcijų tyrimus, nustatė trijų šarnyrų gelžbetoninių arkų parametrų priklausomybę nuo skaičiuojamojo tarpatramio pločio ir pakylos, pateikė būdų, skirtų palengvinti ir paspartinti tiltų projektavimą (1938 jam suteiktas mokslų daktaro vardas). Mokslininkų darbai buvo skelbiami žurnale Technika (1924–41 ir 1944). Daugeliui svarbių pastatų, pvz., Tyrimų laboratorijai, Sporto halei Kaune, statybines konstrukcijas projektavo A. Rozenbliumas. Po II pasaulinio karo statybos inžinerijos teoriniai ir eksperimentiniai tyrimai daugiausia buvo susiję su praktiniais Lietuvos ūkio ir pramonės poreikiais. Mokslininkai darė statybinių konstrukcijų ekspertizes, pastatų rekonstrukcijos ir plėtimo projektus (V. Ražaitis), įvairius užsakomuosius tyrimus, pvz., pagal V. Ražaičio projektus buvo statomi Trinyčių ir Gulbės fabrikai, V. Kriščiūno darbo apie Lietuvos sauskelių važiuojamosios dalies konstrukcijas duomenys buvo naudojami keliams remontuoti ir jų tinklui tobulinti. Gelžbetoninių konstrukcijų taikymą geležinkeliams tyrė Jonas Kiškinas (1947), sijyno (daugiaeilės bikonstrukcijos su tampriais skersiniais ryšiais) skaičiavimo ir konstravimo klausimus (1950) – Ričardas Pesys. 1948 K. Vasiliauskas išleido 2 monografijas: Lekalinės kreivės ir Svyruojančių atramų sijos. Mokslinio darbo rezultatams aptarti buvo rengiamos konferencijos. 1949 išleistas leidinys Kauno valstybinio universiteto techniškųjų fakultetų darbai. Nuo 6 dešimtmečio imta sparčiai plėtoti statybos pramoninę bazę, statyta daug gelžbetoninių konstrukcijų gamyklų. Pradėti intensyvūs statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformacijų tyrimai, tobulinta skaičiavimo metodai ir gamybos technologija. Svarbesni moksliniai darbai: statybinių rėminių konstrukcijų tyrimas optiniu metodu (A. Čyras, 1954), skerspjūvio formos įtaka medinių klijuotųjų sijų grynojo lenkimo atsparumui (Mykolas Jankauskas, 1956), įražų pasiskirstymas iš anksto įtemptose nekarpytose gelžbetoninėse sijose (A. Kudzys, 1960).
Statybos mechanika ir medžiagų mechanika
žiedinio skerspjūvio gelžbetoninių elementų bandymas (1973; kairėje – A. Kudzys)
Šios srities tyrimai iki 7 dešimtmečio buvo atliekami Kauno politechnikos instituto Statybos mechanikos ir Medžiagų atsparumo (nuo 1993 Kauno technologijos universiteto Deformuojamųjų kūnų mechanikos) katedrose. Statybos mechanikos katedroje daugiausia buvo atliekami kietojo deformuojamo kūno mechanikos tyrimai. Konstrukcijų ant tampraus pagrindo tyrimo teorinė ir eksperimentinė kryptys būdingos V. Klimavičiaus, Vidmanto Gako, A. Krutinio, Algirdo Senutos, Juozo Žuko ir kitų darbams, konstrukcijų dinamiką ir stabilumą nagrinėjo Balys Garmus, Petras Baublys, Igoris Cypinas, M. Remišauskas ir kiti. Nuo 7 dešimtmečio pradžios statybos mechanikos mokslo centru tapo Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialas (1970–90 Vilniaus inžinerinis statybos institutas, 1990–96 Vilniaus technikos universitetas, nuo 1996 Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Mechanikos (nuo 1970 Statybinės mechanikos) katedroje A. Čyro suburta mokslininkų grupė kūrė naujus statybos mechanikos tyrimo ir skaičiavimo metodus, pagrįstus ekstreminių energinių principų, matematinio programavimo teorijos taikymu kietojo deformuojamo kūno mechanikoje.
A. Čyras statybos mechanikos mokslo plėtrą siejo su taikomąja matematika ir skaičiavimo technika (B. Galiorkino premija 1968, LSSR valstybinė premija 1976); jis laikomas optimizacinės statybos mechanikos pradininku. Šios mokslo srities darbų tikslas – nustatyti optimalią konstrukcijos (kūno) formą ir sutaupyti konstrukcinių medžiagų arba optimaliai paskirstyti apkrovas ir geriau panaudoti esamos konstrukcijos laikomąją galią. Svarbesni darbai: tampriųjų-plastinių sistemų optimizavimo teorijos ir metodų tobulinimas (J. Nagevičius, R. Karkauskas, J. Atkočiūnas, S. Kalanta, Bronislovas Mažuolis, P. Čyras, Kęstutis Vislavičius, R. Kačianauskas, Valentinas Skaržauskas, Liudvikas Rimkus, Rasa Fliotovienė, A. Norkus, R. Baušys, Saulius Valentinavičius ir kiti), optimalių šarnyrinių strypinių sistemų sintezė (D. Maciulevičius, R. Belevičius, Algirdas Čiučelis ir kiti). Nuo 8 dešimtmečio medžiagų mechanikos svarbesni tyrimai sutelkti Vilniaus inžinerinio statybos instituto (nuo 1996 Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Medžiagų atsparumo katedroje (įkurta 1976, nuo 2013 Medžiagų atsparumo ir mechanikos katedra) ir jos Stiprumo mechanikos laboratorijoje. Mokslinių tyrimų kryptys – skaičiuojamosios mechanikos metodų tobulinimas ir taikymas, kietojo deformuojamo kūno atsparumo statiniam ir cikliniam poveikiui tyrimas, pastatų stiprumas, deformatyvumas, resursas, matematinio programavimo taikymas inžineriniams uždaviniams spręsti, statybos mechanikos kompiuterizuotas mokymas (A. Čyras, J. Atkočiūnas, R. Karkauskas, A. Krutinis, S. Kalanta, J. Nagevičius; Lietuvos mokslo premija 1993). Svarbesnės tirtos temos: deformuojamų sistemų optimizavimo teorija ir algoritmai (A. E. Čižas, Kęstutis Vislavičius, Bronislovas Mažuolis, Vidutis Pranciškus Kamaitis, Stanislavas Stupakas, Marijonas Šukšta), varžtinių jungčių atsparumas statiniam ir cikliniam irimui (M. K. Leonavičius, V. Kaganas, A. Krenevičius), inžinerinių konstrukcijų kompiuterinis modeliavimas (R. Kačianauskas) ir kitos.
20 a. 10 dešimtmetyje ir 21 a. pradžioje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinės mechanikos katedroje toliau nagrinėtos matematinio programavimo, konstrukcijų optimizavimo teorijos sąsajos su pagrindiniais mechanikos principais (J. Atkočiūnas, S. Kalanta, R. Karkauskas, A. Krutinis, J. Nagevičius, A. Norkus, Liudvikas Rimkus, Valentinas Skaržauskas, Dovilė Merkevičiūtė, Andrius Grigusevičius, Artūras Venskus, Emilija Jermolajeva ir kiti); svarbesni tyrimai: konstrukcijų skaičiavimo ir optimizavimo teorija ir metodai (1995–98), konstrukcijų iš plastinių stiprėjančių medžiagų optimizavimas ir skaičiavimo metodai (1999–2003), netamprių konstrukcijų optimizavimo metodų tobulinimas (2004–08). Teorinės mechanikos katedros (nuo 2013 Medžiagų atsparumo ir mechanikos katedra) tyrimai (R. Belevičius) daugiausia susiję su baigtinių elementų kūrimu plokštėms, kevalams ir mechaninių struktūrų optimizavimu. Tyrimų rezultatai apibendrinti monografijose.
gelžbetoninės sijos bandymas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Konstrukcijų bandymo laboratorijoje (2006)
Statybinės konstrukcijos
plieninių struktūrinių Vilniaus baldų parduotuvės stogo konstrukcijų bandymas (J. Juozaitis ir J. Parasonis)
Po II pasaulinio karo mokslinius tyrimus plėtojo A. Rozenbliumas. Už tiriamąjį darbą Surenkamos gelžbetoninės arba armosilikatinės arkos (rėminės santvaros) trobesių denginiams 1958 jam suteikta LSSR valstybinė premija. Kauno politechnikos instituto Inžinerinių konstrukcijų (nuo 1961 Gelžbetoninių konstrukcijų, nuo 1970 Statybinių konstrukcijų) katedroje A. Rozenbliumo sutelkta mokslininkų grupė tyrė iš anksto įtemptas gelžbetonines konstrukcijas: J. Valikonis – armatūros įtempimo didumo parinkimą ir jo įtaką gelžbetoninių konstrukcijų nuovargiui (1960), P. Pukelis – įstrižųjų plyšių atsiradimo priklausomybę nuo išilginės armatūros kiekio ir įtempimo didumo, jų įtaką sijų laikomajai galiai, J. G. Marčiukaitis – sijų su armatūros ekscentriškai apspaustu betonu būsenos kitimą iki suirimo, Gediminas Lakiūnas – mažai armuotus gniuždomus elementus ir kiti.
Už įtemptųjų gelžbetoninių konstrukcijų tyrimus Gediminui Lakiūnui, Henrikui Lazarevičiui, J. G. Marčiukaičiui, P. Pukeliui, J. Valikoniui 1966 suteikta LSSR valstybinė premija. A. Rozenbliumas sukūrė metodų gelžbetoninių konstrukcijų pleišėjimui, įtempiams, deformacijoms skaičiuoti; atlikta eksperimentinių tyrimų teoriniams teiginiams pagrįsti (V. J. Jokūbaitis, V. Nemenas, Laimis Vaicekauskas, Ipolitas Židonis, A. J. Nakas, Pranas Gerdžiūnas). Įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą (1969) dalis Gelžbetoninių konstrukcijų ir Metalinių konstrukcijų katedrų mokslininkų persikėlė į Vilnių. Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) statybinių konstrukcijų moksliniai tyrimai (daugiausia jų stiprumo ir deformavimo) buvo atliekami Statybinių konstrukcijų katedroje. Svarbesni darbai: įtemptųjų gelžbetoninių konstrukcijų skaičiavimas, projektavimas ir tyrimas, konstrukcijų stiprumo, ilgalaikiškumo netiesinė analizė (J. Valikonis, Romualdas Žilinskas, Antanas Janickas, Igoris Cypinas, Valerijus Keras, Rėda Bistrickaitė, Mindaugas Augonis), sukurtos ir įdiegtos vertikalios trisluoksnės atitvarų plokštės (Gediminas Lakiūnas, K. Ilginis, B. Černius ir kiti), tiriama gelžbetoninių sąramų ir daugiakiaurymių plokščių stiprumas, deformacinės savybės, atliekami europinės vėžės įtemptojo gelžbetonio pabėgių statiniai ir dinaminiai bandymai (B. Černius, Goaras Andriušis). Statybos ir architektūros instituto Statybinių konstrukcijų skyriuje 1960–65 sukurta vadinamoji karštųjų taškų teorija tikimybiniam statybinių konstrukcijų patikimumui skaičiuoti (Bruno Jonas Snarskis); naudota rengiant SSRS Statybos normas ir taisykles. Bendradarbiaujant su projektavimo institutais 1975–89 projektuotos ir tobulintos industrinės statybinės konstrukcijos ir gaminiai iš gelžbetonio, keramzitbetonio, kitų lengvųjų betonų (Julius Meškauskas, Jonas Šarakauskas, Regimantas Šimkus, Goaras Andriušis, Virginijus Doveika, L. Šiaudvytis, Kazys Aleksandras Vaišvila), lengvosios konstrukcijos ir pastatai iš natūralios ir klijuotosios medienos, stiklaplastikio ir kitų medžiagų (Jurgis Ražaitis, Viktoras Survila), suprojektuoti surenkamieji skydinių ir lengvųjų konstrukcijų kaimo gyvenamieji namai, sukurta jų gamybos technologija ir kartu su Alytaus eksperimentiniu namų statybos kombinatu pritaikyta gamybai (A. V. Raginis ir kiti). Nuo 8 dešimtmečio statybinių konstrukcijų moksliniai tyrimai daugiausia sutelkti Vilniaus inžineriniame statybos institute (1991–96 Vilniaus technikos universitetas, nuo 1996 Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Išsamius žiedinio skerspjūvio gelžbetoninių elementų tyrimus atliko A. Kudzys (už vamzdinių gelžbetoninių konstrukcijų taikymo teoriją ir praktiką 1974 suteikta LSSR valstybinė premija), centrifuguoto armuoto su polimeriniais priedais betono savybių – A. K. Kvedaras, betono stiprumo nustatymo neardomuoju būdu – B. Užpolevičius. Atlikta daugelio statinių ir konstrukcijų techninių ekspertizių, pvz., tilto per Nerį Vilniuje ties šilumine elektrine, Šv. Onos bažnyčios konstrukcijų (I. Z. Kamaitis), daugelio gamyklų pokraninių sijų (A. Valentinavičius) ir kiti, parengta jų stiprinimo projektų, išbandyta tiltų statine ir dinamine apkrova (A. Kudzys, I. Z. Kamaitis, J. Kivilša), tirtos įtemptųjų gelžbetoninių tiltų konstrukcijų suklijavimo galimybės (I. Z. Kamaitis), polimerų, sintetinių dervų naudojimas betonui ir gelžbetoniui (A. Kudzys, J. G. Marčiukaitis), supleišėjusių gelžbetoninių konstrukcijų būklė, sukurta jų remonto technologija ir metodika tokių konstrukcijų ilgalaikiškumui skaičiuoti (I. Z. Kamaitis, Lietuvos mokslo premija 2001), sukurtas įtemptųjų gelžbetoninių konstrukcijų deformavimo modelis ilgalaikėms deformacijoms apskaičiuoti (G. Kaklauskas, I. Z. Kamaitis, A. J. Notkus, E. J. Dulinskas, Darius Bačinskas), pateiktas plieninių konstrukcijų pusiau standžių mazgų, kuriuos veikia lenkimo momentai ir ašinės jėgos, standumo ir stiprumo skaičiavimas komponentų metodu (A. Daniūnas, Arūnas Komka, Kęstutis Urbonas), atlikti Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato būklės tyrimai, statybinių konstrukcijų ir pamatų pagrindo pažaidų priežasčių analizė, įvertinta laikančiųjų konstrukcijų būklė, parengtas konstrukcijų stiprinimo projektas (E. J. Dulinskas, Darius Bačinskas, V. J. Jokūbaitis, A. J. Notkus, Gintas Šaučiuvėnas, Arnoldas Šneideris, P. Vainiūnas), analitiškai ir eksperimentiškai tirtos surenkamojo gelžbetoninio rėmo kolonos, įtemptosios sijos ir nepertraukiamuoju būdu betonuotos plokštės, parengtas jų sortimentas (J. G. Marčiukaitis, J. Valivonis, B. Jonaitis, Arnoldas Šneideris), tirti kompozicinių, metalinių ir medinių konstrukcijų projektavimo ir taikymo techniniai, technologiniai ir ekonominiai aspektai (A. K. Kvedaras, Jonas Juozaitis, Antanas Šapalas, Vaidotas Šapalas, Viačeslavas Šaraškinas, Balys Valiūnas, Kęstutis Gurkšnys), susisteminti veiksniai, darantys poveikį statinių patikimumui, tirti jų vertinimo metodai (J. Parasonis, Audronė Endriukaitytė, Linas Gabrielaitis) bei galimybės patikimumo teorijos metodus taikyti projektavimui (J. Parasonis) ir kita. 21 a. pradžioje statybinių konstrukcijų tyrimai plėtojami Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų, Metalinių ir medinių konstrukcijų, Tiltų ir specialiųjų statinių, Inžinerinės architektūros katedrose, Inovaciniame specialiųjų konstrukcijų ir statinių mokslo institute Kompozitas (įkurtas 1992, nuo 2014 Kompozitinių statybinių konstrukcijų mokslo laboratorija), Taikomojoje statinių, konstrukcijų ir medžiagų mokslo laboratorijoje (įkurta 1992). Svarbesnės statybinių konstrukcijų mokslo plėtros kryptys (2007): teoriniai ir eksperimentiniai gelžbetoninių, mūrinių, sluoksniuotųjų konstrukcijų tyrimai tobulinant ribinių būvių skaičiavimo metodą (P. Vainiūnas, J. G. Marčiukaitis, V. J. Jokūbaitis, B. Jonaitis, Vytautas Papinigis, Vladimiras Popovas, Arnoldas Šneideris, B. Užpolevičius, R. Vadlūga, J. Valivonis), kompozicinės plieninės-betoninės ir medinės-betoninės konstrukcijos (A. K. Kvedaras, Darius Mykolaitis, Viačeslavas Šaraškinas, Antanas Šapalas, Kęstutis Gurkšnys, Balys Valiūnas), aukštųjų metalinių statinių projektavimas ir eksploatavimas, plieninių konstrukcijų jungtys ir jų projektavimo metodika, plieninių ir kompozicinių konstrukcijų atsparumas ugniai, tiltų ir specialių statinių stiprumo, ilgalaikiškumo tyrimai, pažaidų, įtempių ir deformacijų analizė, fizikinių modelių kūrimas, konstrukcijų stiprinimas, pastatų konstrukcijų patikimumas ir ilgalaikiškumas, inžinerijos ir architektūros sąveika ir kita. Parengtos pirmosios Lietuvos (nacionalinės) statybinių konstrukcijų projektavimo normos – Statybos techniniai reglamentai (J. G. Marčiukaitis, J. Valivonis, B. Jonaitis, Vytautas Papinigis, R. Vadlūga, P. Vainiūnas, V. J. Jokūbaitis, Arnoldas Šneideris, A. K. Kvedaras, A. Daniūnas, Balys Valiūnas, Arūnas Komka, Antanas Šapalas, Gntas Šaučiuvėnas, Rimantas Adolfas Čechavičius). Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institute nuo 1996 plėtojami patikimumo teorijos metodų taikymo statyboje tyrimai: kuriami matematiniai modeliai ir metodai statybinių konstrukcijų (projektuojamų ir esamų) tikimybinei saugai ir ilgalaikiškumui vertinti ir prognozuoti, jų patikimumo indeksams apskaičiuoti (A. Kudzys). Transporto ir kelių tyrimo instituto (įkurtas 1993) ekspertai atlieka tiltų stebėseną, apžiūrą ir daro bandymus (fiksuoja konstrukcijų defektus ir pažaidas, analizuoja jų atsiradimo priežastis, didėjimo tendenciją ir galimus padarinus), įvertina statinio techninę būklę, teikia rekomendacijas ir rengia projektus defektams taisyti (remontuoti, rekonstruoti, perstatyti), pvz., 1998–2006 parengta 15 tiltų remonto, restauravimo arba statybos projektų. 1963–91 prie Statybos ministerijos veikė Orgtechstatybos trestas. Jo specialistai ir ekspertai, bendradarbiaudami su projektavimo ir mokslo įstaigomis, kompleksiškai tyrė, vertino ir diegė statybose (t. p. ir projektavo) mokslo ir technikos naujoves (efektyvias statybines konstrukcijas, nestandartinius statybos įrenginius, racionalius gamybos ir technologijų būdus), tyrė ir vertino statybinių konstrukcijų defektus ir avarines situacijas.
Pagaminti eksperimentiniai naujų konstrukcijų pavyzdžiai buvo bandomi laboratorijoje iki suirimo, vertinama jų laikomoji galia ir kitos konstrukcinės savybės (Vladas Bagočiūnas, Jonas Juozaitis, J. Parasonis, Moisiejus Rozenbliumas, G. Ūkelis). Suprojektuotos ir išbandytos unikalios 18 m ir 24 m tarpatramio bespyrės gelžbetoninio denginio santvaros su iš anksto įtempta apatinės juostos ir statramsčių armatūra, tinkamos naudoti labai agresyvioje aplinkoje (J. Parasonis), įtemptosios gelžbetoninės gamybinių pastatų denginio 2,4 m pločio ir 24 m ilgio plokštės-ortakiai (Vladas Bagočiūnas). Pastatytų unikalių pastatų (pvz., Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, Vilniaus baldų parduotuvės, Vilniaus operos ir baleto teatro ir kitų) laikančiosios konstrukcijos buvo bandomos vietoje (natūriniai bandymai; Vladas Bagočiūnas, Jonas Juozaitis, J. Parasonis).
gelžbetoninis arkinis Prezidento Antano Smetonos tiltas per Mūšą netoli Pasvalio (1927, konstruktorius P. Markūnas)
Kelių ir geležinkelių inžinerija
Pirmieji šios srities svarbūs moksliniai tyrimai atlikti 1930 projektuojant Žemaičių plentą. Kauno–Garliavos plente buvo įrengti bandomieji asfaltbetonio (su bitumuotu paviršiumi), betoninės, bituko plytelių grindinio dangos ruožai, Kauno–Turžėnų plente – šalto asfaltbetonio dangos ruožas. Pagal tuometinį eismo intensyvumą tirtas šių dangų tinkamumas Lietuvos sąlygoms (J. Gabrys). Sistemingi tyrimai pradėti po II pasaulinio karo Kauno politechnikos instituto Kelių katedroje (1922 įsteigta Lietuvos universitete, 1951–69 veikė Kauno politechnikos institutas, 1969–90 Vilniaus inžinerinis statybos institutas, 1990–96 Vilniaus technikos universitetas, nuo 1996 – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Žvyro mišinius ir jų naudojimo galimybes Lietuvos keliams tyrė S. Lukošiūnas, kelių žemės sankasos gruntus, geoterminio režimo sąlygas – A. Tamaševičius. Nuo 1950 Lietuvos kelių projektavimo klausimus nagrinėjo L. Vidugiris (horizontaliųjų kreivių) ir E. Palšaitis (išilginio profilio). 20 a. 8 dešimtmetyje asfaltbetonio tyrimams statistinius metodus taikė S. Rokas (2 monografijos, 1 išradimas). Parengtos asfaltbetonio mišinių technologinio proceso stabilumo teorinės nuostatos, pateikti metodai ir įrenginiai asfaltbetonio dangų įrengimo kokybei sekti ir valdyti, tyrimais pagrįsti reikalavimai asfaltbetonio mišinių komponentams, šių mišinių kokybės rodikliams. Vietinių medžiagų naudojimo automobilių kelių dangoms, jų stiprinimo cementu, kelių betoninių gaminių kokybės valdymo klausimus tyrė V. Jasulaitis. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pradėti išsamūs automobilių kelių ir geležinkelių tyrimai. Sudarytas Lietuvos normatyvinių dokumentų, skirtų automobilių keliams, geležinkeliams tiesti ir statiniams statyti, sąvadas, atlikta jų ir Europos Sąjungos normatyvų lyginamoji analizė (A. Laurinavičius, J. Christauskas, D. Čygas, I. Z. Kamaitis, Igoris Podagėlis, A. A. Juzėnas, Kazys Petkevičius, Kazys Sakalauskas, Virgaudas Puodžiukas ir kiti). Atlikti geležinkelių linijos Vilnius–Kaunas susisiekimo gerinimo galimybių tyrimai (Kazys Sakalauskas, Laura Černiauskaitė). Sukurta geležinkelių konstrukcijų stiprumo charakteristikų skaičiavimo metodika, pateiktos išvados ir rekomendacijos apie geležinkelių konstrukcijų ilgalaikiškumo didinimo galimybes (Igoris Podagėlis, A. Laurinavičius ir kiti). Pateiktos rekomendacijos žvyrkeliams tobulinti, sukurta rajoninių automobilių kelių plėtros strategija (A. A. Juzėnas, Daiva Žilionienė, Rimantas Babickas). Suprojektuoti ir ištirti nauji asfaltbetonio mišiniai, atitinkantys padidėjusio eismo intensyvumo ir vietinio klimato sąlygas (A. Laurinavičius, D. Čygas, Rimantas Babickas). Parengtas automobilių kelių nestandžių dangų konstrukcijų projektavimo matematinis modelis (D. Čygas, A. Laurinavičius, K. Čiuprinskas). Tirtos geosintetinių medžiagų naudojimo automobilių kelių konstrukcijoms galimybės (A. Laurinavičius, D. Čygas ir kiti), rengiamų žemės sankasų stabilumas, Lietuvos automobilių magistralių patikimumas, dolomito, žvirgždo skaldos naudojimo galimybės (A. Laurinavičius, Kazys Petkevičius) ir kiti. Už darbų ciklą Automobilių kelių ir gatvių tiesybos technologijų eksperimentiniai tyrimai ir taikymas (1993–2005) D. Čygui ir A. Laurinavičiui 2006 skirta Lietuvos mokslo premija. Be Vilniaus Gedimino technikos universiteto, automobilių kelių ir gatvių dangų kokybės ir stiprumo specialiuosius tyrimus vykdo, kuria, diegia ir tobulina kelio dangų tyrimo, valdymo ir priežiūros metodiką, tiria eismo automobilių keliais poveikį aplinkai ir aplinkosaugos priemonių patikimumą Transporto ir kelių tyrimo institutas (Mindaugas Dimaitis ir kiti).
Statybos technologija
Šios srities moksliniai tyrimai apima statybos mašinas, statybos darbų technologiją ir organizavimą, statybos valdymą, ekonomiką ir kita. Jie ypač susiję su technine pažanga. 1922 Lietuvos universitete įsteigta Statybos ir statybos medžiagų technologijos (nuo 1950 Kauno politechnikos instituto Statybos technologijos ir darbų organizavimo, nuo 1999 Kauno technologijos universiteto Statybos technologijų) katedra. Joje buvo kuriamos ir eksponuojamos vaizdinės priemonės (pastatų elementai, statybinės medžiagos ir kita), rengiami ir leidžiami vadovėliai (pvz., J. Šimoliūno Statyba 4 tomai 1937–43) ir kitos mokymo priemonės, monografijos, vykdomi tyrimai, susiję su statybos, kaip ūkio šakos, poreikiais (J. Mikuckas, P. Viliūnas, Edvardas Borkauskas). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Kauno technologijos universiteto tyrimų objektas yra kompleksiniai statybos procesai ir specialiosios statybos technologijos. Kompleksinių statybos procesų projektiniai sprendimai struktūrizuojami ir formalizuojami taikant ekonominius matematinius optimizavimo metodus (A. Juodis, R. Janušaitis, Aleksandras Edvardas Gluosnis, Gediminas Viliūnas, Rasa Apanavičienė). Sudaryti betono gamybos, žemės ir kitų darbų projektinių sprendimų optimizavimo ekonomikos matematiniai modeliai, kurie leidžia parinkti optimalius dalinių statybos procesų sprendimus ir prognozuoti projektinių sprendimų efektyvumą. Iš specialiųjų statybos technologijų srities sukurta šlaitinių betono konstrukcijų įrengimo, degalinių ir grunto regeneravimo betoninių aikštelių įrengimo, rezervuarų aukštų sienelių ir masyvių pamato plokščių nepertraukiamo betonavimo (Vigantas Antanas Žiogas), betoninių grindų įrengimo ir renovacijos technologija (Vigantas Antanas Žiogas, Svajūnas Juočiūnas, Violeta Medelienė), gelžbetoninių statinių betono struktūros kitimo priežasčių nustatymo metodika, statinių renovacijos technologija (Vigantas Antanas Žiogas, Ričardas Tautvydas Vilkas). Tyrimų rezultatai panaudoti statant Kauno, Lapių, Ukmergės, Pakruojo, Raseinių, Radviliškio, Rokiškio nuotekų valymo įrenginius, vandens rezervuarus Būtingės naftos terminale, Ignalinos atominės elektrinės radioaktyviųjų atliekų laikinąją saugyklą, bendrovės Achema azoto saugyklos polinį masyvų pamatą ir kitur. Vilniaus Gedimino technikos universitete statybos technologijos moksliniai tyrimai pradėti įkūrus Statybos darbų technologijos katedrą (1970, dabar Statybos technologijos ir vadybos) ir Statybos darbų technologijos mokslo laboratoriją (1973). 20 a. 8–9 dešimtmetyje svarbiausios mokslinės veiklos kryptys buvo polimerinių medžiagų naudojimo statybinėms konstrukcijoms tyrimas, monolitinės statybos technologijos tobulinimas, matematinių metodų taikymas statybos procesų technologinio projektavimo automatizuotosioms sistemoms kurti (E. K. Zavadskas). Sukurta ir įdiegta atskirinio betonavimo technologija atitvarinėms sluoksniuotoms konstrukcijoms betonuoti (pripažinta išradimu; Vladas Česlovas Kriukelis, Pranas Mikšta, L. Ustinovičius), surenkamųjų atitvarinių konstrukcijų siūlių užtaisymo technologija (A. Karablikovas), surenkamų išorinių sienų įrengimo technologija atverčiant plokštę iš gulsčios padėties į vertikalią (Vladas Česlovas Kriukelis). Nuo 20 a. 10 dešimtmečio pabaigos viena svarbiausių mokslinių tyrimų krypčių yra daugiakriterės sprendimų paramos sistemų statyboje kūrimas (E. K. Zavadskas, A. Kaklauskas, Zenonas Turskis, L. Ustinovičius, Titas Dėjus, Romualdas Tamošaitis, Sigitas Mitkus, Gintautas Ambrasas ir kiti). Šios sistemos atlieka alternatyvų automatizuotąjį variantinį projektavimą, daugiakriterį vertinimą ir parenka efektyviausius variantus. Už šios srities darbus E. K. Zavadskui (1996 ir 2004) ir A. Kaklauskui (2004) suteikta Lietuvos mokslo premija.
Vandentvarkos inžinerija
Išsamesni šios srities moksliniai tyrimai pradėti 20 a. 6 dešimtmetyje Kauno politechnikos institute. Prie Vandentiekio ir kanalizacijos katedros veikė Pramonės nutekamųjų vandenų valymo laboratorija. Moksliniai tyrimai daugiausia buvo susiję su Lietuvos pramonės ir ūkio poreikiais; tirtos pramoninių nuotekų biologinio valymo, geležies šalinimo iš požeminio geriamojo vandens, vandentiekai tinkamo požeminio vandens telkinių papildymo paviršiniu ir filtraciniu vandeniu (S. Vabalevičius, Edmundas Levitas, Ginutis Pranas Kutas), geriamojo vandens ruošimo technologija (Alfonsas Sakalauskas, B. Petrulis) ir kitos vandenruošos bei vandenvalos problemos. Vilniaus Gedimino technikos universitete vandentvarkos inžineriją imta plėtoti nuo 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje (Vandentvarkos katedra įsteigta 1989, nuo 2014 Vandentvarkos inžinerijos katedra). Svarbiausios veiklos kryptys: geležies, mangano šalinimas iš geriamojo požeminio vandens, paviršinio vandens tinkamumas pramoniniam vandentiekiui, nuotekų biologinis valymas aktyviuoju dumblu aerobinėmis ir anaerobinėmis sąlygomis, fosforo ir azoto šalinimas iš nuotekų, vandenvalos įrenginiuose susikaupusio dumblo apdirbimo technologija, eksperimentiniai ir teoriniai aplinkos sistemų tyrimai, aplinkos apsaugos technologijų kūrimas. Svarbesni 21 a. pradžios tyrimai: vandens netekties priežasčių Lietuvos vandentiekiuose eksperimentiniai tyrimai ir jos mažinimo metodika (Algirdas Bronislovas Matuzevičius, Alfonsas Sakalauskas, Regimantas Dauknys, Mindaugas Rimeika), Kauno miesto vandentiekio geriamojo vandens kokybės tyrimai ir jos gerinimo programa (Alfonsas Sakalauskas, Vilius Šulga, J. Jankauskas), fosforo ir azoto šalinimo iš nuotekų technologijų analizė, vertinimas ir rekomendacijos jas tobulinti (Algirdas Bronislovas Matuzevičius, Alfonsas Sakalauskas, Regimantas Dauknys, Mindaugas Rimeika, Marina Valentukevičienė), natūralių sorbentų naudojimo teršalams iš gamtinio vandens šalinti tyrimai ir taikymo rekomendacijos (Mindaugas Rimeika, Algirdas Bronislovas Matuzevičius, Alfonsas Sakalauskas, Regimantas Dauknys, Marina Valentukevičienė). Be to, rengiamos vandentvarkos projektų ekspertizės, kuriamos ir taikomos praktikoje naujos technologijos, teikiamos mokslinės konsultacijos vandenruošos ir vandenvalos įrenginių eksploatavimo klausimais.
Geotechnikos inžinerija
geotechninių grunto savybių eksperimentiniai tyrimai (2004)
Geotechnikos inžinerija remiasi inžineriniais geologijos, gruntų mechanikos ir statybos mechanikos dėsniais, statinių ir jų pamatų konstravimo principais, eksperimentiniais tyrimais ir lyginamąja patirtimi. Jos pradmenų būta jau 15 a. – pvz., statant Valdovų rūmus Vilniuje naudoti poliniai pamatai. P. Jankauskas 19 a. pabaigoje sukūrė ir paskelbė metodų pamatų ir polių pagrindo stiprumui skaičiuoti. Geotechnikos inžinerijos moksliniai darbai pradėti 20 a. 7 dešimtmetyje. 1968 Kauno politechnikos institute įsteigta Pagrindų ir pamatų mokslo laboratorija (1970 perkelta į Vilniaus unžinerinį statybos institutą; nuo 1992 Geotechnikos mokslo laboratorija). Kompleksiškai tirtos Lietuvos gruntų geotechninės savybės, statinių pamatų pagrindo stiprumas ir deformacijos, jų skaičiavimo metodai, įtempių pasiskirstymo po pamatu dėsningumas ir kita (M. Kaveckis, Jonas Šimkus, B. Sidauga, A. A. Alikonis, Liudas Furmonavičius, Juozas Vaičaitis, Jonas Ščesnulevičius, Jonas Amšiejus).
9–10 dešimtmetyje buvo tikslinami geotechninių gruntų savybių tyrimo ir kuriami duomenų interpretavimo metodai, tobulinami grunto tyrimo aparatai (A. A. Alikonis, Jonas Amšiejus, Vytautas Kuliešius), sukurta ir įdiegta originalių pamatų ir jų pagrindų konstrukcijų ir jų skaičiavimo metodų, įrengimo technologijų, kurios pritaikytos praktikoje (pvz., statant transporto tunelį Vilniuje), sudaryta normų ir rekomendacijų pamatams projektuoti ir statyti (A. A. Alikonis, Jonas Amšiejus, Liudas Furmonavičius, Jonas Šimkus ir kiti), moksliškai pagrįsta ir įdiegta naujų pamatų bei pagrindų statybos, rekonstrukcijos ir stiprinimo technologijų, atlikta senų istorinių pastatų pamatų bei pagrindų tyrimų, pvz., Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune pastato pleišėjimo priežasčių nustatymas ir Karaliaučiaus katedros pagrindo konsolidacijos ir valkšnumo tyrimas (Liudas Furmonavičius, Vytautas Kuliešius, Jurgis Medzvieckas, Romualdas Milvydas, G. Šečkus), išanalizuoti polių ir polinio pamato pagrindo projektavimo principai, sukurtas polių laikomosios galios, nuosėdžio ir kitų parametrų prognozavimo metodas (Vincentas Vytis Stragys, Rimantas Mackevičius, Danutė Sližytė, Sabina Prušinskienė ir kiti). Nuo 2000 Geotechnikos mokslo laboratorija įtraukta į polinių pamatų plėtotės tarptautinį projektą. 21 a. svarbesnės mokslinės veiklos kryptys: racionalių pamatų Lietuvos sąlygomis kūrimas, polinių pamatų, t. p. sunkių pastatų pamatų (ant ištisinės plokštės) projektavimo metodų tobulinimas, geotechnikos tarptautinių bei Europos standartų analizė ir Lietuvos standartų rengimas (Vincentas Vytis Stragys, B. Sidauga ir kiti), skaitmeninių metodų taikymas, karstinių reiškinių inžinerinis geologinis rajonavimas ir kita.
Statybinė fizika
Statybinės fizikos klausimus, susijusius su pastatų atitvarų fizikinių savybių tyrimais, pradėta nagrinėti 20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje Kauno universitete. 1961 Statybos ir architektūros institute įkurta Statybinės šiluminės fizikos, 8 dešimtmetyje Termoizoliacijos institute – Akustikos laboratorija. 21 a. pradžioje statybinės fizikos tyrimai sutelkti Kauno technologijos universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete ir jų moksliniuose institutuose. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institute daugiausia vykomi pastatų sienų patvarumo klimato poveikiui, oro laidumo, drėgmės poveikio pastatų atitvaroms, šilumos energijos taupymo pastatuose, apdailos medžiagų ir aplinkos parametrų įtakos patalpų mikroklimato kokybei tyrimai (Julius Sabaliauskas, K. Ilginis, Valentinas Stanislovas Vaicekauskas, Rimidijus Pikutis, Edmundas Monstvilas, Arnoldas Evaldas Radzivonas, V. Stankevičius, Jūratė Karbauskaitė, Arūnas Burlingis, R. Bliūdžius, Rosita Norvaišienė, Lina Šeduikytė ir kiti). Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų konstrukcijų katedroje projektuojamos įvairios paskirties žiūrovų salės (bažnyčios, operos teatrai, koncertų, konferencijų, kino teatrų ir kitos), t. p. gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų atitvarinės konstrukcijos su tam tikrais akustiniais rodikliais ir tiriami tokių salių (arba jų modelių), konstrukcijų akustiniai rodikliai (V. J. Stauskis). Sukurta metodų akustiniams rodikliams skaičiuoti, garsą sugeriančių ir izoliuojančių konstrukcijų (8 Lietuvos Respublikos ir 4 Rusijos patentai), prietaisų patalpų akustikai tirti ir reguliuoti. Išleistos 2 monografijos (lietuvių ir anglų kalbomis). Vilniaus Gedimino technikos universiteto Termoizoliacijos institute atliekami garsą sugeriančių ir izoliuojančių statybinių medžiagų ir konstrukcijų, statybinių atitvarų ir jų apdailos elementų, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų akustiniai tyrimai, projektuojamos patalpos su reikiamais akustiniais rodikliais (Aleksandras Jagniatinskis, V. Lasauskas, A. Stonkus). 1998 Lietuvos mokslo premija paskirta V. Stankevičiui už darbų ciklą Statybos šilumos technika, 2002 – V. J. Stauskiui – už darbų ciklą Salių akustikos tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų realizavimas (1977–2001 m.).
Statybos inžinerijos specialistų rengimas
Iki 1992 Lietuvos aukštosiose technikos mokyklose, pradedant Aukštaisiais kursais, buvo rengiami plataus profilio statybos inžinerijos specialistai – inžinieriai, nuo 1993 imta rengti statybos inžinerijos bakalaurus ir magistrus. 1951–69 Kauno politechnikos institute ir 1969–90 Vilniaus inžineriniame statybos institute dar buvo rengiami kelių inžinieriai, 1975–87 Kauno politechnikos institute – vandentiekio ir kanalizacijos specializacijos inžinieriai, gamtinių vandenų ir nuotekų valymo inžinieriai ir technologai, 1985–2003 Vilniaus Gedimino technikos universitete vandentvarkos specializacijos inžinieriai, nuo 1994 Vilniaus Gedimino technikos universitete rengiami kelių specializacijos statybos inžinerijos bakalaurai ir magistrai, nuo 2003 aplinkos inžinerijos (vandentvarkos) bakalaurai ir magistrai, nuo 2002 Kauno technologijos universitete – pastatų inžinerinių sistemų specializacijos statybos inžinerijos magistrai, nuo 2006 – ir bakalaurai.
Vadovėliai, knygos, žurnalai
Statybos inžinerijos mokslo ir mokymo įstaigose populiarinami lietuviški statybos terminai, išleista žodynų, pvz., penkiakalbis Statybos terminų žodynas (A. Kudzys ir kiti, 2003). Nuo 1957 leidžiamas mokslo ir praktikos žurnalas Statyba ir architektūra (nuo 1922 su pertraukomis ėjo kitais pavadinimais). Statybos inžinerijos moksliniai straipsniai skelbiami mokslo žurnale Journal of Civil Engineering and Management (nuo 2002; 1995– 2002 žurnalas Statyba); iki 1995 buvo skelbiami aukštųjų mokyklų mokslo darbų serijos tęstiniuose leidiniuose Statyba ir architektūra (nuo 1962) ir Lietuvos mechanikos rinkinys (nuo 1967). Periodiškai rengiamos tarptautinės mokslinės konferencijos Naujos statybinės medžiagos, konstrukcijos ir technologijos, respublikinės konferencijos Statyba ir analizė, Pažangioji statyba. Svarbesni statybos inžinerijos vadovėliai: K. Vasiliauskas Medžiagų atsparumas (1951), K. Vasiliauskas Statybinės statikos pagrindai (1953), V. Klimavičius Statybinė mechanika (1965), M. Remišauskas Statybinė statika (1983), A. Čyras Statybinė mechanika (1989), A. E. Čižas Medžiagų atsparumas (1993), A. Žiliukas Medžiagų atsparumas (2001), S. Kalanta Taikomosios optimizacijos pagrindai. Tiesinių uždavinių formulavimas ir sprendimo metodai (2003), J. Atkočiūnas, J. Nagevičius Tamprumo teorijos pagrindai (2004), A. Rozenbliumas Mūrinės konstrukcijos (1956), Henrikas Lazarevičius ir A. Valentinavičius Plastmasinės konstrukcijos (1970), A. Valentinavičius Klijuotinės medžio konstrukcijos (1974), J. Paulauskas, A. K. Kvedaras Metalinės konstrukcijos (1977), Gelžbetoninės konstrukcijos (autorių kolektyvas, 1978; LSSR valstybinė premija 1982), Gelžbetoninės konstrukcijos (autorių kolektyvas, 1992), V. Venckevičius, Antanas Janickas Statinių tyrimas ir bandymas (1996), A. Valentinavičius ir Balys Valiūnas Medinės konstrukcijos (2000), J. G. Marčiukaitis, J. Valivonis Pastatų konstrukcijų projektavimo pagrindai (2001), Kelių tiesimas (autorių kolektyvas, 2 dalys 1967–72), Pastatų statybos technologija (autorių kolektyvas, 2000), A. Juodis Statybos procesų matematinis modeliavimas ir optimizavimas (2005), J. G. Marčiukaitis ir kiti Gelžbetoninių konstrukcijų projektavimas pagal euronormas (2007), Jonas Šimkus Gruntų mechanika, pagrindai ir pamatai (1984), Statybinė fizika (autorių kolektyvas, 1977), Vytautas Barkauskas, V. Stankevičius Pastatų atitvarų šiluminė fizika (2000), V. J. Stauskis Statybinė akustika (2005).
2501
614