statybinių konstrukcijų montavimas
statýbos technològija, statýbos darb technològija, statybvietėje dirbamų, kompleksiškai tarp savęs susijusių darbų atlikimo būdai ir priemonės. Statybos technologijos struktūros modelį sudaro statybos darbai (procesai), techninės priemonės (statybos mašinos, inžinerinės sistemos, technologinė įranga, rankinės priemonės), darbo ir medžiaginiai (statybinės medžiagos ir konstrukcijos) ištekliai. Kiekvienam statomam objektui sudaromas statybos technologijos ir darbų vykdymo projektas, kurio sudėtis priklauso nuo statinio sudėtingumo, statybos vietos ir kitų sąlygų. Jame numatyti visi statybos darbai, kuriuos reikės atlikti ir jų organizavimo metodai, tų darbų seka ir tarpusavio sąsaja. Sudarant statybos technologijos projektą rengiami technologiniai variantai, iš kurių lyginant technologinius, techninius ir ekonominius parametrus pasirenkamas optimalus. Variantams vertinti dažnai taikomi daugiakriterinės optimizacijos metodai.
Statybos technologijos projekto svarbi sudėtinė dalis yra technologinė kortelė, kurioje pateikiama statybos procesų atlikimo sąlygos, konstrukcinių elementų ir įrenginių poreikis ir techninės charakteristikos, technologinis procesas, jo pagrindinės ir pagalbinės operacijos, laiko ir kokybės normatyvai, darbo jėgos poreikis ir paskirstymas, techniniai ir ekonominiai rodikliai, darbų saugos priemonės ir kita. Statybos darbai organizuojami keliais metodais: nuosekliuoju (visi procesai kiekviename darbo bare atliekami paeiliui, vienas po kito; trukmė ilga, medžiaginės ir techninės priemonės naudojamos netolygiai), lygiagrečiuoju (visuose baruose visi procesai pradedami ir baigiami vienu metu; iš karto reikia daug išteklių, bet trukmė trumpiausia), srautiniu (dirbama ne iš karto visame darbo bare, bet jis suskirstomas į ruožus – baigę tam tikrą darbų dalį viename ruože, pvz., kolonų statymą, darbininkai pereina į kitą, į šį ateina kiti darbininkai ir dirba kitus darbus; ištekliai paskirstomi tolygiau). Tada perengiamas statybos darbų vykdymo projektas.
Pirmiausia daromi statybvietės parengiamieji darbai: ji valoma (nugriaunami nereikalingi statiniai, perkeliamos esamos komunikacijos, išraunami medžiai ir krūmai, nurenkami rieduliai, nukasamas dirvožemis), išlyginama, prireikus įrengiamas atvirasis vandens nuleidimas arba uždarasis drenažas ar kitaip žeminamas vandens lygis, aptveriama jos teritorija, atliekami geodeziniai darbai, nutiesiami laikinieji keliai, pastatomi laikinieji pastatai ir įrengiamos laikinosios komunikacijos (elektros, vandentiekio, kanalizacijos, šiluminiai tinklai), montuojami keliamieji kranai ir kitos mechanizacijos priemonės. Parengiamiesiems darbams, daromiems ne statybvietėje, priskiriama statybinių medžiagų ir detalių, surenkamųjų elementų, reikalingų statomam objektui, gamyba. Statybos pagrindiniai darbai būna bendrieji (žemės darbai, betonavimas, mūrijimas, statybinių konstrukcijų montavimas, stogų dengimas, dailidžių, stalių, apdailos ir kiti darbai) ir specialieji (statinių pagrindo grunto stiprinimas, gruntinio vandens lygio žeminimas, santechnikos, elektros tinklų ir prietaisų, technologinių įrenginių, vamzdynų montavimas, kontrolės ir automatikos sistemų ir prietaisų įrengimas).
įrengta ir darbams paruošta statybvietė
pamatų kasimas
Jie jungiami į tam tikrus ciklus. Statybos darbai, dirbami žemiau pirmojo aukšto grindų lygio (žemės darbai, pamatų įrengimas, jų hidroizoliacija ir šiltinimas, rūsio perdangos ir rūsio grindų įrengimas), sudaro nulinį ciklą, karkaso, sienų ir pertvarų, perdangų, laiptų įrengimas, stogo dengimas – antžeminį, langų, durų įstatymas, tinkavimas, paviršių aptaisymas apdailos arba apsauginėmis plytelėmis, klijavimas apmušalais, dažymas, grindų dėjimas – apdailos ciklą. Pagrindiniai bendrieji darbai dirbami vienas po kito arba lygiagrečiai (keli darbai vienu metu), specialieji darbai – dažniausiai atskirai nuo bendrųjų, pvz., grunto stiprinimas, požeminių komunikacijų įrengimas – prieš bendruosius, visi kiti – dažniausiai padarius bendruosius darbus. Su statybos technologiniais procesais susijęs ir statybinių krovinių gabenimas į darbo vietą.
Kroviniai iš gamyklų ir sandėlių į statybvietę atvežami išoriniu transportu. Daugiausia statybinių krovinių vežama automobilių transportu. Naudojami įvairūs keliamosios galios universalūs sunkvežimiai su atverčiamais kėbulo šonais, savivarčiai, vilkikai su specialiomis priekabomis ir puspriekabėmis (sijoms, plokštėms, santvaroms, erdviniams blokams, medienos medžiagoms vežti), specialūs automobiliai (cementvežiai, bitumvežiai). Vienetines medžiagas (stalių gaminius, santechnikos įrangą) patogiausia vežti konteineriuose, plytas, blokelius – ant padėklų. Birios medžiagos (gruntas, smėlis, skalda) vežamos savivarčiais. Jei įmanoma, naudojamos technologinės transporto priemonės (pvz., automobilinės betonmaišės, kuriose betono mišinys paruošiamas gabenant į klojimo vietą, betono siurblys, betono mišinį tiekiantis į klojimo vietą ir paklojantis). Rečiau naudojamasi geležinkelio transportu. Statybvietėje medžiagos ir konstrukcijos į darbo vietą pristatomos krautuvais, keltuvais, kranais, konvejeriais, elevatoriais. Statybos technologijos efektyvumą rodo statybos proceso trukmė, mašinų ir darbininkų darbo sąnaudos, kainos ir kokybės rodikliai, jį veikia gamybinės sąlygos (pvz., klimato, geologinės, technologinės) ir kita; jis ypač susijęs su technikos pažanga.
Lietuvoje statybos technologijos moksliniai tyrimai prasidėjo Lietuvos universitete 1922 įsteigus Statybos ir statybos medžiagų technologijos katedrą (statybos inžinerija Lietuvoje).