stebėjimas

stebjimas, filosofijoje – pasaulio daiktų ir reiškinių jutiminis tyrimas, paremtas intelektine analize. Stebėjimas nevyksta pasyviai – stebimas fenomenas dėmesiu atrenkamas, atskiriamas nuo aplinkos, pašalinių daiktų ar reiškinių. Mokslo filosofijoje nagrinėjama, kiek ir kaip stebėjimas priklauso nuo išankstinių teorinių, filosofinių prielaidų, nes iš tų pačių stebimų faktų galima padaryti visiškai skirtingas išvadas: senovėje mokslas pagal stebimą Saulės judėjimą teigė, kad Žemė stovi vietoje, o Saulė juda, bet šiuolaikinis mokslas nustatė priešingai. Empirizmo tradicija (F. Baconas, J. S. Millis ir kiti) stebėjimą ir eksperimentą laikė pažinimui svarbesniu už teoriją, indukcinį tyrimo būdą – už dedukcinį. F. Baconas tapatino stebėjimą ir eksperimentą, manė, kad eksperimentas leidžia nustatyti, kuri iš teorijų yra teisingesnė. 20 amžiuje daugėjo požiūrių, pabrėžiančių teorijos svarbą pažinime. Anot P. M. M. Duhemo, mokslinius stebėjimus lydi jų teorinė interpretacija ir priežastinių ryšių nustatymas. N. R. Hansono požiūriu, stebimi faktai nėra neutralūs, tyrėjas turi išankstines teorines nuostatas, kuriose jau yra numatyti priežastiniai ryšiai. Pasak T. S. Kuhno, moksliniai stebėjimai visada remiasi tam tikra paradigma, logiškai neprieštaringu pasaulėvaizdžiu, susiklosčiusiu mokslininkų bendruomenėje. Paradigmos lemia, kokius klausimus mokslininkai kelia, kokias hipotezes tikrina ir kokius stebėjimus atlieka. Moksle stebėjimais yra tikrinamos ne bet kokios, o konkrečios teorijos rėmuose iškeltos konkuruojančios hipotezės.