stebėjimas

stebjimas, pirminės socialinės informacijos rinkimas. Stebėjimo metodas dažnai taikomas, kai reikia preliminariai patikrinti tam tikros teorijos teiginius. Skiriami stebėjimo modeliai: laiko (vieno individo stebėjimas keliais trumpais etapais), tikslo (grupėje susitelkiama prie vieno individo), įvykio (stebimas tam tikras įvykis kas kartą jam pasireiškiant). Pagal stebėtojo poziciją stebėjimas skirstomas į slaptą (tiriamieji neįtaria, kad yra stebimi), atvirą (stebėtojas matomas) ir savistabą, pagal procedūros standartizaciją – į standartizuotą (formalizuotą), nestandartizuotą (laisvą) ir iš dalies standartizuotą, pagal vietą – lauko (natūraliomis sąlygomis stebint socialinės tikrovės tam tikrus aspektus), laboratorijos (eksperimentinės sąlygos; dažniausiai naudojamas psichologiniuose ir socialiniuose pedagoginiuose tyrimuose garantuojant priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų griežtą kontrolę) ir mišrų, pagal trukmę – į sisteminį (ilgai trunkantį), epizodinį (periodinį) ir atsitiktinį, pagal techninį pasirengimą – į stebėjimą naudojant duomenų registravimo priemones ir stebėjimą jų nenaudojant. Stebėtojas stebėjimo procese gali dalyvauti (yra stebimų individų grupės dalis) arba nedalyvauti (iš tam tikro atstumo stebi tiriamuosius ir negali pakeisti jų elgsenos). Apie tai, kad tiriamieji stebimi, stebėtojas juos gali informuoti arba ne. Skiriamos mokslinio stebėjimo prielaidos: stebėjimas turi konkretų tikslą (kuo jis konkretesnis, tuo lengviau registruoti stebimus reiškinius), griežtai suformuluotus uždavinius, iš anksto parengtą planą, aiškius vertinimo kriterijus, stebimų požymių nedaug ir jie tiksliai apibrėžti, stebėjimas atliekamas sistemingai ir organizuotai (nes atsitiktinis stebėjimas gali iškreipti faktus), stebėjimo duomenis įmanoma palyginti, vengiama subjektyvių vertinimų renkant ir analizuojant duomenis. Stebėjimas reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų (faktų), kad gauta informacija būtų kuo objektyvesnė (tam praverčia techninės priemonės, pavyzdžiui, filmavimas, matavimas chronometru, garso įrašymas). Stebint galima suvokti ne tik kitų asmenų, bet ir savo išgyvenimus, jausmus, psichines būsenas. Stebėjimo metu gali būti naudojama tradicinio eksperimento technika. Stebėjimo metodu gautos informacijos vaizdavimo būdai: verbaliniai (dienoraščiai, pavyzdžių, kritinių epizodų užrašai), nominalieji (duomenų vaizdavimas kalbos ženklais, archyvų duomenų naudojimas), dimensiniai (dažnio, trukmės, intensyvumo, charakteristikų vaizdavimas), struktūriniai (diagramos). Stebėjimo privalumai: galimybė tiesiogiai stebėti tiriamųjų elgseną, atspindinčią konkrečius reiškinius tam tikromis aplinkybėmis, ją įvertinti tiksliau, nei tai padarytų jie patys, vienu metu stebėti kelis tiriamuosius ir aprėpti daugiau savybių ir stebimų reiškinių, stebėti reiškinius ne tik natūralioje aplinkoje, bet ir ją dirbtinai sukuriant ir darant poveikį stebimiems procesams, stebėjimo nepriklausymas nuo tiriamojo nuostatų, jo noro atsakinėti į pateiktus klausimus, apklausoms būdingų subjektyvių atsakymų veiksmingumas (ypač tiriant pavienį atvejį). Stebėjimo trūkumai: stebėtojo daromas neigiamas poveikis renkamų duomenų reprezentatyvumui ar patikimumui, norimo rezultato tendencija (ji formuoja tyrėjo išankstinę nuomonę pagal tam tikrą hipotezę arba, jei tiriamieji žino apie stebėjimą, nulemia jų nenatūralią elgseną ir gaunamus rezultatus), stebėtojo šališkumas, kurį lemia jo asmeniniai bruožai (patirtis, išgyvenimai, nuostatos), galimos klaidos, susijusios su tiriamųjų elgsenos vertinimu, situacijos kompleksiškumas (ne visada įmanoma fiksuoti svarbiausius momentus), kintančios aplinkybės, nedidelė atranka.