stebùklas, neįprastas, antgamtinis reiškinys ar dvasinis potyris, dažniausiai nurodantis Dievo ar aukštesniųjų jėgų veikimą. Stebuklas būdingas visoms religijoms, dažniausiai suvokiamas kaip ženklas, nurodantis į anapusinę tikrovę. Stebuklai, aprašyti ST, daugiausia yra susiję su žydų išėjimu iš Egipto (Iš 6, 28–11, 10) – tai Dievo ištikimybės savo tautai įrodymas. Joz 10 minimas Saulės stebuklas Gibeone, manoma, yra kanaaniečių soliarinio kulto liekana. Žydų tremties laikotarpio stebuklas yra susiję su pasaulio kūrimu kaip Dievo galios kūrinijai įrodymu. Stebuklai buvo suvokiami kaip tikri faktai, patvirtinantys pranašų žodžius. Yra ir grasinimų vengti netikrų stebuklų (Įst 13, 2). NT evangelijose stebuklai kartojasi, bet Jėzaus padarytas stebuklas per vestuves Kanoje ir Lozoriaus prikėlimas minimas tik Evangelijoje pagal Joną. NT stebuklai suvokiami kaip ST pranašysčių ir Jėzaus kaip Mesijo atėjimo išsipildymas (Mt 11, 2–6). Vieni stebuklai yra susiję su Jėzaus žemiškąja veikla (gimimas iš Švč. Mergelės Marijos ir Prisikėlimas), kiti – su žmonėmis (išgydymai ir egzorcizmai), dar kiti – su gamta (Jėzaus ėjimas vandeniu, audros nuraminimas). Demonų išvarymas simbolizuoja Dievo pergalę prieš šėtoną (Lk 8, 26–38; Mt 8, 28). Jėzus ir apaštalas Paulius atmetė stebuklą kaip ženklą – didžiausias stebuklas yra tikėjimas. Jėzus galia daryti stebuklus dalijosi su apaštalais (Mk 1, 21–28). Kai kurie NT minimi stebuklai turi panašumų su magija ir vėlyvosios antikos medicina (Mk 7, 31–37; 8, 22). Apaštalų darbuose minimi stebuklai yra susiję su ankstyvąja Bažnyčios veikla. Paulius savo tapimą apaštalu t. p. suvokė kaip stebuklą (Gal 1, 13–24). Daugelis su šventaisiais susijusių stebuklų tapo svarbia krikščionybės dalimi Romos imperijoje. Reformacija biblinius stebuklus laikė Apreiškimo įrodymu, o susijusius su šventaisiais atmetė. Nuo 19 a. Katalikų Bažnyčioje stebuklas laikomas objektyviu reiškiniu ir yra vienas asmens paskelbimo šventuoju kriterijų. 20 a. pradžioje stebuklais ypač ėmė domėtis sekmininkai; anot jų, Šventosios Dvasios teikiamos charizminės dovanos (charizma) yra Bažnyčios teisingumo ženklas.
Rabinistinėje tradicijoje stebuklai priskiriami Dievui; pasaulio sukūrimas traktuojamas kaip stebuklas. Itin pabrėžiami stebuklai, aprašyti Išėjimo knygoje. Talmude dar minimi ir žmonių padaryti stebuklai meldžiantis ar atliekant ritualus. Islame tikima, kad Dievo daromi stebuklai yra ženklai kūrinijai. Vienas garsiausių Korane minimų stebuklų yra mitas apie krintančią žvaigždę. Vėlesnėje islamo literatūroje stebuklų pagausėjo. Stebuklai priskiriami pranašui Mahometui, šiitų imamams ir sufijų šventiesiems. Šiuolaikiniame islame siekiama sumažinti stebuklų reikšmę. Hinduizme pirmieji stebuklai yra aprašyti Rigvedoje. Upanišadose minimas tik pasaulio sukūrimo stebuklas. Vėlesnėje epinėje literatūroje stebukliniai pasakojimai užėmė svarbią vietą, nors Buda uždraudė rodyti stebuklus, nes didžiausias yra mokymo stebuklas. Bahaizme tikima, kad visi Dievo pranašai turi galią daryti stebuklus, bet tikrasis stebuklas yra Dievo Žodžio apreiškimas ir žmogaus širdies permaina.
2182