steliãrinė teòrija, augalų stelės kaitos teorija. Visų aukštesniųjų augalų stelės yra panašios. Visi stelės tipai kilę iš primityviausios stelės – haplostelės (protostelės). Per evoliuciją stelė kito 3 kryptimis. I kryptis: haplostelės centre atsirado šerdis, medienoje ir karnienoje – gyvų parenchiminių ląstelių. Šerdies ląstelės keliose vietose įsiterpė į medieną ir karnieną, suskirstė šių sluoksnių ląsteles į grupes (indų kūlelius). Kai indų kūlelių pagausėjo, jie nebetilpo viename rate, išsidėstė po visą stelę. II kryptis: stiebui šakojantis, dalis haplostelės indų kūlelių perėjo į šakas. Dėl to joje atsirado plyšių pavidalo spragų. Jų atsirado ir tose vietose, kur indų kūleliai eina į lapus. III kryptis: haplostelės medienoje atsirado šoninių išaugų, įsiterpusių į karnieną. Beveik visiems augalams būdinga monostelija (jų stiebuose ir šaknyse yra po 1 stelę). Kai kurių lianų stiebuose yra keletas ar net keliolika stelių (polistelija). Kai kuriems augalams būdinga astelija (jų stelė per evoliuciją labai supaprastėjo). Steliarinę teoriją 1886 sukūrė F. van Tieghemas ir P. Douliot (Prancūzija).
-astelija; -monostelija