Stelmužės bažnyčia ir varpinė

Stemužės bažnýčia ir vapinė, Viẽšpaties Jzaus Krỹžiaus filijnė bažnýčia ir vapinė, 17–18 a. sakralinių pastatų ansamblis. Yra Zarasų rajono savivaldybėje, Stelmužės dvaro sodyboje, dvaro parke (išliko fragmentai) ant kalvos. Dvaro sodybą, be bažnyčios su varpine, dar sudaro Vergų bokštu vadinamas pastatas, svirnas, rūsys, tvartas, kumetynas.

Bažnyčia

Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia ir varpinė Stelmužėje

Bažnyčia – seniausias Lietuvoje išlikęs medinis sakralinis pastatas. Ji liaudies architektūros, turi klasicizmo bruožų. Halinė (halinis pastatas), vienanavė (nava), stačiakampio plano, su trisiene, už navą siauresne apside bei prienaviu, prie šiaurinio fasado pristatyta stačiakampio plano vieno aukšto zakristija, po nava yra rūsys. Stogas dvišlaitis, apsidinėje dalyje daugiašlaitis, zakristijos vienšlaitis, dengtas malksnomis. Pagrindinis vakarų fasadas su pusiau peripteriniu portiku, iš trijų pusių prienavio dalyje jį supa 12 medinių stulpų. Į portiką veda akmenų mūro laiptai. Fasadai apkalti lentomis vertikaliai, vakarų fasado frontonas – horizontaliai, Virš portiko – kalvių darbo kryžius, ant apsidės karkasinio bokštelio stogo – metalo kryžius.

Rūsyje perlaidoti Valujevų giminės palaikai. Stelmužės dvarą Rusijos imperijos metais valdę Valujevai buvo palaidoti greta bažnyčios esančiame mauzoliejuje, 20 a. antroje pusėje perkelti į bažnyčios rūsio patalpą.

Interjere vyrauja du unikalūs meniniai akcentai: altorius ir sakykla. Dviejų tarpsnių altorius (1650) su mensa, skulptūrine Nukryžiavimo grupe, bareljefinėmis keturių evangelistų skulptūromis, figūrine ir ornamentine drožyba: I tarpsnyje kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. evangelisto Jono skulptūros, prie mensos šonų bareljefinės skulptūros Šv. evangelistas Matas ir Šv. evangelistas Jonas, II tarpsnyje ant antablemento bareljefinės skulptūros Šv. evangelistas Lukas ir Šv. evangelistas Morkus. Apačioje būta meniško Paskutinės vakarienės reljefo. Vėliau didysis altorius kiek pakeistas, vietoj apatinio reljefo įrengtas tabernakulis.

Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčios Stelmužėje vidus

Stelmužės bažnyčios sakykla (nežinomo autoriaus apie 1961 nuotrauka; Zarasų krašto muziejus)

Stelmužės bažnyčios sakyklos fragmentas (1929 nuotrauka; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Stelmužės bažnyčios sakykla

Bažnyčios kairiajame kampe, navos ir prebiterijos sandūroje, yra daugiakampė sakykla (1650). Medinė sakykla sudaryta iš penkiakampio plano tribūnos, paremtos palmių kamieną imituojančia drožyba dekoruotu stulpu, medinių laiptelių ir konstrukciją dengiančio stogelio. Sakykla dekoruota skulptūrine figūrine ir ornamentine drožyba: tribūnos ir laiptelių sienelės su 12 apaštalų bareljefais, dviejų angelų skulptūromis, remiančiomis stogelį, ant stogelio – 11 angelų skulptūros. Pasak M. Matušakaitės, altorių ir sakyklą kūrė profesionalus meistras, 17 a. pradžioje dekoravęs ir 30 km nuo Stelmužės esančią Subatos bažnyčią Latvijoje. Manoma jį buvus iš Latvijos Ventspilio meistrų dirbtuvių. Meistras priklauso meninei mokyklai, pasireiškusiai regione tarp Jekabpilio ir Alūkstos; neginčytinas ir meistro ryšys su Rytų Prūsijos bažnytinio meno kūrėjais.

Bažnyčioje išliko aštuonios reljefinės Kryžiaus kelio stotys, procesijų altorėlis su paveikslais Ecce homo ir Švč. Mergelė Marija, zakristijos varpelis su pakaba, pulpitas, presbiterijos suolas-klauptas, klausykla, indas švęstam vandeniui.

Bažnyčios istorija

Bažnyčia suręsta apie 1650. Kiti šaltiniai teigia, kad ji pastatyta iki 1596 kaip iš Vestfalijos kilusių von Berkų šeimos koplyčia. 18 a. pradžioje barono Folkerzambo (dvarą valdžiusio iki Rusijos imperijos laikų) lėšomis bažnyčia rekonstruota ir pritaikyta melstis kalvinistams. 1713 naujai įrengtas interjeras, naujas altorius ir sakykla. 1808 bažnyčia atiteko katalikams, tuo metu galėjo atsirasti ir klasicistinis portikas. Rusijos imperijos metais dvaro sodybą (ir bažnyčią) valdė dvarininkai Valujevai. 20 a. 7 dešimtmetyje bažnyčia remontuota, 1963 čia įkurtas liaudies skulptūros muziejus, nuo 1979 bažnyčioje veikia Zarasų krašto muziejaus padalinys Bažnytinio meno muziejus. 1990–91 bažnyčioje įvesta elektra, presbiterijos dalies languose sudėti dailininko A. Surgailio vitražai. Paskutinė restauracija atlikta 2008, jos metu panaikinti sovietmečiu atliktos rekonstrukcijos padariniai.

Stelmužės bažnyčios altoriaus fragmentas (nežinomo autoriaus 1960 nuotrauka; Zarasų krašto muziejus)

Varpinė

Varpinė (kaip ir Užvenčio, Kelmės rajono savivaldybė; Žarėnų, Telšių rajono savivaldybė; Kartenos, Kretingos rajono savivaldybė) – retas varpinių tipas; joje jungiamos dvi skirtingos formos ir paskirties patalpos: varpų bokštas ir sandėlis arba lavoninė.

Stelmužės bažnyčios varpinė

Varpinė dviejų tūrių, kaip dauguma Lietuvos varpinių. Ji kompaktiško stačiakampio plano, su rytinėje dalyje iškilusiu kvadrato plano, į viršų siaurėjančiu bokštu. Stogas dvišlaitis, bokšto keturšlaitis, dengtas mediniais gontais, su mediniu kryžiumi viršuje. Sienos medinių rąstų, fasadai apkalti horizontaliomis lentomis. Pamatas skaldytų akmenų mūro. Pietų fasade vienvėrės dvisluoksnės durys su metalo apkaustais. Bokšto viršutinė dalis su atvira galerija. Yra du 1613 nuliedinti varpai. Stelmužės varpinei, kaip ir kitoms Lietuvos varpinėms bei kitiems sakraliniams pastatams, būdingas funkcionalumas, proporcijų ir silueto raiškumas, formų paprastumas. Varpinė traktuojama ne kaip savarankiškas kūrinys, bet daugiau ar mažiau sakralinio ansamblio sudėtinė dalis. Varpinė pastatyta 17 a., rekonstruota 1873, restauruota 1959, 1980.

A. Jankevičienė Lietuvos medinė sakralinė architektūra Vilnius 1998, Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės Vilnius 2007.