Stendhal (Stendãlis), tikr. Marie Henri Beyle 1783 01 23Grenoblis 1842 03 23Paryžius, prancūzų rašytojas.
Stendhal (dailininkas O. J. Södermarkas, 1840, Versalio muziejus)
Maištaudamas prieš tėvo konservatyvizmą ir klerikalinį auklėjimą pasiskelbė ateistu ir jakobinu. 1799 atvyko į Paryžių mokytis Politechnikos mokykloje, bet netrukus mokslus metė. 1800 įstojo savanoriu į Napoleono I armiją, dalyvavo žygyje į Italiją, 1802 demobilizuotas. 1804–14 vėl tarnavo kariuomenėje, dalyvavo žygiuose į Vokietiją ir Rusiją, lankėsi Vilniuje, giliai išgyveno Napoleono I pralaimėjimą ir tremtį. Nuo 1814 gyveno Italijoje, palaikė ryšius su karbonarais, bendravo su G. Byronu ir italų romantikais. 1821 austrų valdžios ištremtas iš Italijos, grįžo į Paryžių, bendradarbiavo prancūzų ir anglų opozicinėje spaudoje. 1830–34 Prancūzijos konsulas Trieste, vėliau – Civitavecchijoje. Mirė grįžęs atostogų į Paryžių.
Kūryba
Pirmieji veikalai skirti muzikai ir dailei (Haydno, Mozarto ir Metastasio gyvenimai / Vies de Haydn, Mozart et Metastasio 1815, Italijos tapybos istorija / Histoire de la Peinture en Italie 1817, Rossini gyvenimas / Vie de Rossini 1823). Kelionių įspūdžių knygos Roma, Neapolis ir Florencija (Rome, Naples et Florence 1817), Pasivaikščiojimai po Romą (Promenades dans Rome 1829) atspindi politines ir estetines pažiūras. Filosofinė estetinė programa išdėstyta teoriniuose traktatuose Apie meilę (De l’amour 1822, lietuvių kalba 1996 22013) ir Racine’as ir Shakespeare’as (Racine et Shakespeare 1823–25). Remdamasis Ch. L. de Montesquieu teorija apie klimatą, É. B. de Condillaco ir P. J. G. Cabaniso teorijomis apie jausmus, Stendhalis kalba apie 7 meilės fazes, kurių svarbiausia yra kristalizacija: mylintysis susikuria idealų mylimojo paveikslą – it deimantai spindinčius kristalus, paverčiančius jį tobulybe. Meilėje, anot Stendhalio, įsikūnija žmogui įgimtas laimės troškimas, kuris dažniausiai kertasi su visuomenės interesais – kyla individo ir socialinės aplinkos konfliktas. Antrajame traktate gynė naująją literatūrą, tuomet vadinamą romantizmu, nuo klasicizmo epigonų, nuo jo mėgdžiotojų, kuriems priešpriešina W. Shakespeare’ą ir J. B. Racine’ą.
Romanuose vaizduojama tragiškas jaunuolių likimas restauracijos (Armansa / Armance 3 t. 1827, Raudona ir juoda / Le Rouge et le Noir 1830 lietuvių kalba t. 1 1939, visas vertimas 1949 42011, filmai: 1954, režisierius Claudeʼas Autant’as-Lara, 1976, režisierius S. Gerasimovas) ir Liepos monarchijos (Liusjenas Levenas / Lucien Leuwen, parašyta 1934–35, išleista 1894, neužbaigtas, lietuvių kalba 1959 21992) laikais, reakcija po Napoleono I karų Italijoje ir italų kova dėl šalies suvienijimo (Parmos vienuolynas / La Chartreuse de Parme 1839, lietuvių kalba 1948 32010, 1963, filmas 1948, režisierius Christianas-Jaque’as). Novelėse (rinkinys Italų kronikos / Chroniques italiennes, pradėtos spausdinti 1829, išleista 1855, lietuvių kalba 1958) iškeliami dramatiški herojų, ginančių asmens laisvę ir idealus, paveikslai (pagal novelę Vanina Vanini sukurti filmai: 1922, režisierius Arthuras von Gerlachas, 1961, režisierius R. Rossellini). Pagal Stendhalio gyvenimo sampratą, jo esmę sudaro laimės siekimas per džiaugsmą ir skausmą. Herojai stiprūs, aistringos prigimties, pakylėti virš vulgarios aplinkos, jų varomoji jėga – energija, palaikanti juos kovoje dėl laimės ir meilės su jai trukdančiomis kliūtimis, prietarais, net morale. Tokių asmenybių autorius dažnai ieško tarp italų karbonarų arba Renesanso epochos atstovų. Herojai ir jų idealai romantiški, bet maištaujantys prieš tikrovę (romano Raudona ir juoda siužetas remiasi konkrečiu teismo procesu, Parmos vienuolyno – italų kronikos įvykiais, liudijančiais gyvenamojo laikotarpio visuomenės papročius ir moralę), o ne pasaulinį sielvartą, ilgesį ir nuobodulį gimdančią metafizinę būtį. Stendhalis perėmė 18 a. švietėjų analitinę įžvalgą, ironiją, kurią, kitaip nei Voltaire’as, sušvelnino užuojauta. Kūrybinį metodą galima pavadinti subjektyviu realizmu. Atsisakydamas visažinio autoriaus pozicijos Stendhalis viską vaizduoja per herojaus psichikos prizmę, bet koreguoja vaizdą komentarais; taip sukuriamas tarsi dvigubas regėjimas. Personažo vidinis pasaulis atskleidžiamas vidiniu monologu, kuris leidžia prasiskverbti į giliausius psichikos klodus. Stendhalis praturtino 19 a. socialinį romaną psichologine analize ir romantinių maištininkų paveikslais, leisdamas plėtotis šiam žanrui ne tik prancūzų, bet ir visoje Vakarų literatūroje.
Atskirą kūrybinio palikimo dalį sudaro autobiografinės knygos Anri Briularo gyvenimas (Vie de Henry Brulard, parašyta 1835–36, išleista 1890), Egotisto atsiminimai (Souvenirs d’égotisme, parašyta 1832, išleista 1892). Knygoje Turisto memuarai (Mémoirs d’un Touriste 2 t. 1838) vaizduojama valdančiųjų dvasinis nuosmukis. Po autoriaus mirties išleistas romanas Lamiel (parašyta 1839–42, išleista 1928), knyga Napoleono gyvenimas (Vie de Napoléon, parašyta 1817–18, išleista 1929). Grenoblio municipalinėje bibliotekoje saugomi rankraščiai, tarp jų laiškai, dienoraščio fragmentai (2006 išleisti 1805–14 metų Dienoraščio / Journal 6 sąsiuviniai). Lietuvių kalba dar išleista apysaka Hercogienė de Paliano (1958 21995).
R: Œuvres complètes 79 vol. Paris 1927–37. L: Jean Prévost La Création chez Stendhal Paris 1951; Henri Martineau Le Cœur de Stendhal. Histoire de sa vie et de ses sentiments 2 vol. Paris 1952–53; Claude Roy Stendhal par lui-même Paris 1954; Sandrine Fillipetti Stendhal Paris 2009.
1
510