Stẽpono Dùšano teisýnas, Serbijos feodalinės valstybės teisės normų rinkinys, priimtas 1349 jos diduomenės suvažiavime Skopjėje (papildytas 1354). Sudarytas caro Stepono Dušano pavedimu. Spėjama, kad sudarytojai buvo teismų nariai.
Teisynu siekta suvienodinti įstatymų leidybą (pirmasis bandymas kodifikuoti serbų teisę), kad būtų išvengta Serbijos paprotinės teisės ir Bizantijos teisės sistemos atotrūkio. Stepono Dušano teisynas apėmė Bažnyčios reikalų, viešosios tvarkos palaikymo, baudžiamosios, civilinės, procesinės teisės (iš viso 155 straipsniai, po papildymo – 201) klausimus.
Teisės normomis įtvirtintas caro, kaip stačiatikių Bažnyčios ir krikščionybės gynėjo, statusas, jis įpareigotas kovoti su erezija. Stepono Dušano teisynas reglamentavo valdančiojo luomo tarpusavio santykius. Nustatė valstiečių kategorijas, jų atliekamų prievolių feodalams bendras normas. Baudžiamosios teisės normose už tuos pačius nusikaltimus įtvirtino skirtingas bausmes – griežtesnes valstiečiams, švelnesnes – feodalams. Detaliai reglamentavo teismo procesą (jis buvo suvienodintas, teismo sprendimai turėjo būti raštiški), nustatė valstybės gynybą Bažnyčiai ir jos institucijoms.
Žlugus Serbijos karalystei Stepono Dušano teisynas buvo naudojamas daugelyje jai priklausiusių provincijų. Šiaurės Albanijoje Stepono Dušano teisyno kai kurios normos, susijusios su paprotine teise, taikytos iki 20 amžiaus.